Mes turėjome susitikti kryžkelėj prie kryžiaus. Man nebuvo toli. O kur ji tiksliai gyveno, nė nežinojau. Mes tiesiog buvom draugės ir nešnekėdavom apie tokius kasdienius dalykus. Iš tolo mačiau jos juodą paltuką, tankiai apibarstytą šerkšnu nuo laibų medelių, ir milžiniškas raudonas sagas jame. Ji brido lengvai, lyg sniego aplinkui nebūtų priversta iki kaklo, mojuodama man abiem rankom ir strykteldama per didesnę pusnį. O aš, apsikamšius iki paausių, pamažu kėblinau į kalniuką, nuo kurio buvo matyti kone visas pasaulis – ir mano namas, rūkstantis dūmais, ir kaimynai, įsikūrę bemaž už poros kilometrų, ir pelkė, apledijusiais kupstais nusėta. Kai pagaliau užsikebernojau, ji atkišo man pirštinėtą rankutę ir aš mažais, nuo šalčio paraudusiais, pirštukais rinkau gervuoges ir dėjaus į burną.
- Iš kur tu jų gavai? – nenustygau. Kaip ta mergaitė galėjo žinoti, kad tai mano mėgstamiausios uogos?
- Mano mama jų turi milijonus. Mažos uogytės proporcingose dėžutėse, sudėtos į sniegą.
Ji įsikibo man į parankę prieš įeinant į mišką, tankiais sniego klodais apdengtą, ir ėmė čiauškėti, kaip bus smagu leistis nuo pačio stačiausio skardžio, įsmigusio prie balos, kur bebrai savo namelius rengdavo. Mes jau buvom beveik ten, tereikėjo ties senuoju ąžuolu pasukti į dešinę. Ji ėjo lengvais žingsneliais, nesumindama sniego, tobulai atsitiesusi, ir man atrodė, jog ir aš ne einu pūškuodama, o skrendu lyg fėja. Kai tarp baltos visumos išryškėjo gūdūs eglių siluetai, mes pasileidome bėgti tekinos žemyn, o vėjas švilpė kažkur toli, atsilikdamas, ir mano kepurė nukrito pusnin. Aš stabtelėjau, pagrįžau, užsimaukšlinau ją vėl, ir apžvelgiau viską iš aukšto. Seni medžių šešėliai kėpsojo sustingę tyloj, įrėmindami purviną dangų, kur ne kur iš sniego styrojo pavargusių krūmokšnių šakelės. Vietomis matėsi stirnos pėdsakų. Tada nuleidau galvą ir pažvelgiau žemyn, ten, kur man reiks nusileisti. Kažkas suspurdėjo virš pilvo – gal širdis? – ir atsitraukiau. Ji pažvelgė į mane liūdnomis, ilgesingomis akimis, kiek šyptelėjo, tada akimirksniu užbėgo, įsitvėrė sušalusios rankos, ir sušnabždėjo į ausį, tyliai, pūsdama šiltą kvapą:
- Tu tik tikėk manimi, ir viskas bus gerai. Aš žinau, kad viskas bus gerai.
Tada truktelėjo mane ir mudvi krykšdamos nuriedėjome žemėn, į debesų prisėtą lauką, ir šypsodamos stipriai suspaudėme viena kitos delną. Aš jos tada paklausiau, koks jos vardas. Laimė. Jos vardas buvo Laimė. Aš nustebau, o ji tik staigiai atsistojo, nusivalė snieguotą šaliko apačią, tada pradėjo bėgti link kūdros. Aš pasileidau paskui, keldama sniego dulkes į dangų, ir sustojau tik tada, kai eglių virtines pakeitė dvi storakamienės liepos. Prieš mus šaltu ledo dangčiu pridengta telkšojo kūdra, apjuosta meldais. Ji sėdos ant žemės, ranka parodė mano vietą, ir, tankiai kvėpuodama, stebeilijosi į mirgėjimo apleistą vandenį. Iš šono, persikreipusi, žiūrėjau į garų kamuoliukus, išeinančius iš jos burnos ir pranykstančius žiemos šaltyje.
- Kiek vėsoka, - tarstelėjau, trindama nuraudusius žandus rankomis.
- Sėsk čia, - ji nuvalė šalia savęs sniegą, aš krestelėjau, apsikabinau jos tirtančius pečius.
Papūtė vėjas, šaltas, matyt, iš pat arkties. Mes dar pasėdėjome valandžiukę, tada ji paėmė mane už alkūnės, aš atsistojau, ir mudvi šuoliais nubėgome iki kryžkelės. Prieš išsiskiriant aš pažiūrėjau jai į akis. Jos buvo pilnos pripildytos kažko nematomo. Paklausiau, kas jose.
- Akys – sielos veidrodis, - atsakė ji, ir aš pradėjau stebeilyti. Deja, nieko nepamačiau.
- Laimė neturi sielos, - nusisukdama tarstelėjo, - ji pati yra siela.
Tokios būdavo visos mūsų dienos. Tyros, perpildytos džiaugsmo, trunkančios vos trumpą akimirką, tačiau įsimenančios ilgam. Kol vienąkart, auštant saulėtam pavasario rytui, aš jos netekau.
Tąnakt mes praleidome pievoje, žvelgdamos į kur ne kur įsižiebusias žvaigždes, tylėdamos, kaip tyli liepų viršūnės, kai iš jų žiedų bitės medų renka. Jau švito, saulė buvo baikšti it žolė, kai pirmi lietaus lašai krenta ant jos. Ji atsisuko, nusišypsojo, ir pakilo nuo žolės. Aš taip pat atsisėdau, tik žolės po manimi, ne kaip po ja, buvo susiraukšlėjusios ir nuvargusios. Aš susimąsčiau apie rudenį taip ir nenukastas bulves, apie varganą mano megztinį, kurį jau seniai norėjau pakeisti kitu, apie nevalytas dulkes ir tolimą kelią namo, kurį man reiks pareiti.
- Kokia aš nelaiminga, - išsprūdo. Ji atsisuko nustebusi, akys plėtėsi, kol virto milžiniškais dangaus žydrumo ratilais, ėmė blizgėti, tada skruostu nuriedėjo pora ašarų.
- Kaip tu gali būti nelaiminga? Aš laiminga tik todėl, kad pažįstu tave, argi tu nelaiminga, pažinodama mane? – ji žvelgė tiesiai man į akis, kažkur giliau, matyt, į sielos pakraščius. Ir aš, nesuprantamo pykčio pagauta, rėkiau ant jos, šaukiau, kad man visai nereikia Laimės, kuri yra tik kvaila mergiūkštė įsivaizduojanti, kad nieko daugiau pasauly apart draugus neegzistuoja. Net pati nepastebėjau, kaip ji atsistojo, nuberdama pienių pūkus žemėn, pažiūrėjo į mane, o akys buvo pilnos lietaus, kuris krito ir krito ant žolės didelėm stambiom ašarom. Ji nubėgo greitai, neatsigręždama, tik tamsūs plaukai plaikstėsi vėjuose. Kai susiprotėjau vytis, jos jau nebuvo matyti nei už eglių, nei prie ąžuolo, tik vėjas, šiurendamas žoleles, atsiliepė į mano šauksmą.
Ir niekada nebuvau labiau nelaiminga, negu paleidus tikrą laimę - draugę. Taip ji niekada pas mane ir nesugrįžo.