Nedainuok vėlų rudenį balsą prisodrinęs bosais,
Pralinguos baltakošė išdykus nuo šalčio žiema.
Vėl išeisi į laiką švarus – nuo baltumo išlošęs –
Karštą tango pašokt pasikviesi palaukėj mane.

Aš iš rudenio šėlsmo ir ilgesio gruodo nokinta,
Nuo sakų miško kvepia drėgni išsidraikę plaukai.
Vėl iš vizijų tavo sugrįžus – juk pameni, Gintai,
Kaip žolėtus lapus tamsų lapkritį parke rinkai?..

Nestovėk taip nuleidęs pečius prie raukšlėto žibinto,
Beniūniuodamas vėjui gerklines beprasmes dainas.
Juk esu netoli, patikėk – tiktai matymas kinta,
Bet už jo visad sukamės tango pakvaitėliai mes.