Naktis tyli it žvakė,
o žvakė tarsi ašara
čia pat, šalia kaip ežeras,
kaip Šklėrių Skersbalė su Didžbale,
sugrįžusios (patvinusios) atgal gyvent ir plaukti.
Eilėrašti,
regėk ir įsimink –
aš nežinau,
kas dar galėtų būti taip arti
kai ne irklai, o kryžiai
vandenis banguoja,
kai akmenys kapų
išsiprausia numirusių atmintimi (švente)
kuomet ir aš pramokęs pagiedoti
Aleliuja, Aleliuja...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Moderatorius (-ė): pavėjui
Sukurta: 2026-11-02 11:46:44
Viena stipriausių ir drąsiausių kūrinio metaforų: „kai ne irklai, o kryžiai / vandenis banguoja“. Mirtis čia nėra statiškas sustojimas, ji juda, gyvena, banguoja. O kapų akmenys, išsiprausiantys numirusių atmintimi, sukuria skaidrų, beveik pagoniškai krikščionišką apsivalymo ir bendrystės su išėjusiais vaizdinį. Prarastieji ir gyvieji vėl plaukia tuo pačiu laiku.