Taip jau nutinka,
kuomet tylesnis net už tylą –
nėra manęs, nėra...
Ir regisi, kad neįmanoma net patikėti,
kad šitokį prakalbins atmintis.
 
Betgi ar aš galėčiau abejot dėl to,
apaugęs dienomis tarytum paukštis plunksnom?
Štai ta akimirka,
kuomet ir vėl į nerimą keliuosi
manydamas, kad ji kitokia būsią,
negu kad būdavusi kažkada.
 
Pasveikinu save
tartum į lopšį įsikėlęs
ir nemanau, kad gali būt ne taip –
mirksnio akimirkoj ir lopšio erdvėje
pajautęs begalybės dieviškumo skonį
ne tik laiko akimirkos,
bet ir būties...