22 SKYRIUS: PASKUTINIS MŪŠIS PRASIDEDA

Žemė po apleistu bokštu drebėjo taip, kad dantys kaukšėjo. Nuo skliautų griuvo šimtamečiai akmenys, skaldydami kaukolę kiekvienam, kam nepasisekė pastovėti po jais. Iš Klaikiojo Miško tankmės išvirto ta Morvato Šešėlių armija – bjauri, dvokianti masė. Milžiniški troliai, gniaužiantys purvinas, pavogtas nykštukų kirvynes, trypė viską pakeliui, o virš jų sukosi pajuodusios fėjos, spjaudančios bjaurią violetinę ugnį, nuo kurios oda akimirksniu svilo iki kaulų.
– Užsičiaupkit ir statykit skydus, asilai! – ne rėkė, o tiesiog klykė Torgaras, spjaudydamasis kruvinomis seilėmis. Jokių gražių kalbų apie laisvę nebuvo – tik baimė ir metalo žvangesys. – Susiglauskit, po velnių! Už Khaz-Moran! Statyk sieną!
Tas sušiktas, paskubomis sulipdytas aljansas dabar tiesiog skendo purve ir kraujyje. Žmonės vėmė iš baimės, elfai prarado savo išdidumą, o gnomų mechanizmai sproginėjo tiesiog rankose, draskydami saviškius. Kažkur iš šono undinių bangos vertėsi per galvas, maišydamos kraują su žeme į tirštą košę.
Bokšto viršūnėje Kaelenas vos kvėpavo. Akys degė nuo dūmų. Jis matė Morvato užvaldytą regentą Aldą – šis, drebančiomis, pajuodusiomis rankomis spaudė durtuvą prie Larielės kaklo, iš kurio jau bėgo tamsi srovelė. Elidijaus užkeikimas tiesiog užgeso. Viskas. Danguje tas prakeiktas smėlio laikrodis pokštelėjo taip, kad spengė ausyse. Paskutinės smiltys išbyrėjo. Trys paros praėjo, o jie vis dar skerdė vieni kitus.
Ir tada danguje vėl išsipūtė ta ugninė Planetos Sargų akis. Kosminiai prižiūrėtojai, tūkstantmečius spoksoję į pasaulį per savo sterilias formules, nematė jokio vienybės stebuklo. Jie pamatė tik mėsos malamąją, purvą ir visiškai išdraskytus magijos srautus. Jiems tai buvo ženklas, kad šis pasaulis galutinai supuvo.
„MIRTINGIEJI. JŪSŲ LAIKAS BAIGĖSI. ŠI PLANETA BUS IŠVALYTA UGNIMI,“ – balsas atsirito per debesis, toks sunkus ir metalinis, kad Kaelenui iš ausų pasipylė kraujas.
Iš tos švytinčios skylės danguje pasipylė auksiniai meteorai. Tai nebuvo graži magija – tai buvo grynas, naikinantis karštis. Pirmasis gabalas rėžėsi į slėnio pakraštį. Nebuvo jokių didvyriškų mirčių: akimirksniu, vienu blyksniu, į pelenus virto ir troliai, ir tie patys šaukiantys žmonių riteriai. Oras pakvipo svylančia mėsa, o Sargų ugnis pradėjo lyginti žemę, degindama viską be atrankos.

23 SKYRIUS: PORTALO AKTYVAVIMAS

Dangiškos ugnies pliūpsniai plėšė bokšto sienas, paversdami akmenis įkaitusia skalda. Tie kosminiai išgamos danguje visiškai pasiuto – meteorų kruša tiesiog malė slėnį, degindama ir Šešėlių likučius, ir saviškius. O salės centre virė tikras pragaras: ledinis verpetas kėlė stogą, virš jo staugė tas bjaurus, tūkstantakis Morvato pavidalas. Šešėlių dievas suprato, kad jo planas sudegė, todėl spjaudėsi juoda magija, bandydamas visus tiesiog sutrinti į kruviną košę.
Pro išlaužtas duris, spjaudydamasi nuo dvasinio spaudimo, įsiveržė ragana Morana. Paskui ją, vos pavilkdami kojas, šliaužė gnomų mokslininkai su jaunuoju Flintu priešakyje. Jie tempė sunkius, žalvarinius eterio stabilizatorius, rankos virpėjo nuo svorio.
– Elidijau, netylėk, junk jėgas! – užkimusiu balsu sušuko Morana, mesdama savo aplaužytą lazdą ant sudarkytos pentagramos. – Gnomai, junkit tą prakeiktą rezonatorių! Atversim atvirkštinį srautą!
Elidijus, kuriam iš nosies jau bėgo kraujas, linktelėjo ir vėl pradėjo staugti paskutines raganos puslapio eilutes. Jo balsas skambėjo lyg per prievartą, bet Morana ir gnomai pritarė – tas klaikus, ritmingas choras privertė stabilizatorius sprogi neonine melsva šviesa. Pro išdaužtus langus su baisiu trenksmu plūstelėjo undinių atvarytas vanduo. Jis nebuvo švarus – su žolėmis ir purvu, bet pradėjo suktis aplink juodąją portalo skylę, siurbdamas tamsą atgal į pragarą.
Morvatas subliovė iš įniršio. Jo šešėliniai čiuptuvai, stori kaip šimtamečiai rąstai, šovė tiesiai į giedančius.
„MIRTINGIEJI! JŪS NEBAIGSITE ŠIO BURTO! ŠI PLANETA BUS PELENAI, O JŪS – PIRMI!“
– Mums reikia skydo, po velnių! – persirėkdamas dundesį klykė Flintas, abiem rankomis griebdamas kaistantį, smilkstantį mechanizmą. – Tamsos slėgis tuoj mus sutraiškys! Jei kas nors to nesustabdys, knyga sudegs, o šitie šūdai sprogs mums į veidus!
Kaelenas pažiūrėjo į savo rankose likusį sulaužytą sidabrinį kardo galą. Torgaras nusikeikė, spjovė ant žemės ir stipriau suėmė dviašmenį kirvį. Nieko tu jais nepadarysi – prieš dievų pyktį geležis buvo tik žaisliukas. Reikėjo kažko, kas turėtų tikrą, gyvą magišką kainą. Sielos kainą.
Iš kampo, vilkdama sulaužytą koją, iššliaužė Larielė. Jos juodi sparnai smirdėjo svylančiomis plunksnomis ir violetine ugnimi. Ji pažiūrėjo į Kaeleną, tada į Šviesos Šerdies obelisko atplaišą – tą sušiktą akmenį, kurį princas tampėsi kišenėje.
– Reikia... mano esmės ir tos šviesos, – jos balsas buvo vos girdimas, bet ramus. Jokios panikos, tik mirtinas nuovargis ir kaltė. – Aš melavau. Aš leidau šitam pasauliui nukraujuoti. Leiskit man bent tai uždengti.
– Lariele, negalvok, tai tave ištrins! – suriko Elidijus, bet giedojimo nenutraukė, tik ašaros maišėsi su purvu ant jo skruostų.
– Tai vienintelis kelias, – fėja bjauriai nusispjovė krauju ir abiem rankomis sugriebė sulaužyto kardo rankeną, kurioje dar ruseno elfų magija, prispausdamas ją prie krūtinės. – Už Elarion. Už visą šitą šlamštą.
Larielė išskleidė pajuodusius sparnus. Ji tiesiog per prievartą išplėšė iš savęs Morvato tamsiąją jėgą ir pavertė ją grynu, akinančiu pasiaukojimo spinduliu. Jos kūnas pradėjo degti balta dangiška šviesa, o sparnai akimirksniu virto pilkais pelenais, sklaidomais vėjo.
Iš jos krūtinės išsiveržė galingas magiškas skydas, uždengęs burtininkus. Tą pačią akimirką Morvato čiuptuvas su griaustiniu rėžėsi į barjerą. Smūgis buvo toks stiprus, kad visiems išsitaškė seilės, o bokštas pasviro, bet skydas atlaikė.
– Dabar, greičiau! – verkdamas sušuko Flintas.
Atvirkštinis užkeikimas pasiekė viršūnę. Juodoji skylė salėje pradėjo siurbti viską iš eilės. Morvato nematerialus snukis ištįso, gijos trūkinėjo su baisiu garsu, tūkstančiai akių geso viena po kitos – vanduo ir stabilizatoriai stūmė jį į bedugnę.
Bet tas gyvulys nepasidavė tiesiog taip. Jau traukiamas į prarają, jo paskutinis šešėlinis nagas spėjo stverti Elidijaus rankose esančią knygą. Senovinis raganos puslapis akimirksniu užsiliepsnojo juoda ugnimi ir virto juodais pelenais.
– Puslapis dega! – išsigandęs subliovė Torgaras. – Užkeikimas nutrūko!
Larielės kūnas jau beveik išsisklaidė, ji nyko akyse. Portalas veikė, bet be paskutinio stabilizuojančio žodžio jis tuoj turėjo sprogti ir ištaškyti visą karalystę kartu su Morvatu. Jie stovėjo vidury degančių griuvėsių, o danguje Sargų akis jau leido paskutinį, didžiausią naikinimo meteorą tiesiai jiems ant galvų...

24 SKYRIUS: DIEVO IŠVIJIMAS

Bokšto salė buvo tikra mėsmalė – viskas skendėjo griuvėsiuose, aitriuose dūmuose ir dangiškos šviesos bliksniuose. Tas prakeiktas paskutinis raganos puslapis Elidijaus rankose virto tiesiog sauja juodų, smirdinčių pelenų, kuriuos vėjas akimirksniu išnešiojo pro išgriautas sienas. Užkeikimas nutrūko iki pabaigos likus vos keliems  žodžiams. Portalas pradėjo baugiai mirgėti, traukytis konvulsijose, o iš vandenų sūkurio vėl išniro ta juoda Morvato masė. Tas padaras žvengė – kraupiai, tiesiai jiems į veidus, matydamas jų apgailėtinas pastangas.
Danguje Planetos Sargų akis įsidegė taip, kad išdegino vyzdžius – paskutinis, gigantiškas naikinimo gabalas atitrūko nuo debesų ir krito tiesiai jiems ant galvų. Mirtis lėkė sekundžių greičiu.
– Viskas, puslapis sudegė! – visiškai praradęs viltį klykė Flintas, trankydamas per rankas kibirkščiuojantiems, jau lydytis pradėjusiems eterio stabilizatoriams. – Šitas šūdas tuoj sprogs mums į snukius! Mums galas!
Elidijus žiūrėjo į savo suodinus, tuščius delnus. Protas tiesiog kepė. Jis apsisuko ir pamatė raganą Moraną, kuri vos gyva klūpojo prie sudraskyto katilo likučių.
– Morana! – perklykdamas krentančio dangaus dundesį užriko Elidijus. – Valerijus tą burtą nurašė iš jūsų senųjų šaltinių! Sakyk tuos žodžius! Kokia pabaiga?!
Morana sunkiai atkėlė galvą, jos gintarinės akys buvo apsiblaususios, mirštančios. Pro lūpų kampą varvėjo tamsus, tirštas kraujas.
– Nėra jokių žodžių, asile... – iškošė ji, spjaudydamasi krauju. – Žodžiai buvo tik tam, kad tavo silpnas protas nesusprogtų. Šitą skylę užveria ne skiemenys. Reikia kraujo. Reikia rasių kraujo ir dvasinio užrakto!
Kaelenas suprato akimirksniu. Jo nebereikėjo raginti. Jis prišoko prie pat kunkuliuojančio portalo krašto, kur undinių vanduo vėmė juodais dūmais.
– Žmogus, nykštukas ir elfas, – nukirto princas, abiem rankom suimdamas aplaužytą, aštrų sidabrinio kardo likutį. – Mūsų protėviai sukniso šį pasaulį savo ambicijomis. Mums ir valyti. Torgarai, burtininke, prie manęs!
Torgaras net nesudvejojo – atšliaužė per nuolaužas, nusikeikė ir plėšte užplėšė savo storą, pajuodusį delną ant ašmenų. Elidijus drebančią ranką uždėjo virš jų. Visi trys vienu metu sugniaužė metalą taip, kad sidabras įsirėžė iki kaulų. Jų bendras kraujas – tamsus žmogaus, tirštas nykštuko ir keistai tviskantis elfo – čiurkšle palei ašmenis nutekėjo žemyn, tiesiai ant gnomų stabilizatorių, ir įsimaišė į tą purvyno sūkurį.
– Už visą šitą suknistą sąjungą! – vienu gerkliniu rėkimu išspjovė visi trys.
Kai tik kraujas pasiekė patį portalo vidurį, smogė toks dvasinis sprogimas, kad visiems užgulė ausis. Melsvas eterio spindulys tiesiog išskrodė Morvato tamsiąją masę, lyg degintų ją gyvą. Pusiausvyra buvo atstatyta pačiu žiauriausiu, fiziniu būdu.
Morvatas pradėjo klykti – tai nebuvo dievo balsas, tai buvo mirštančio gyvulio žvengimas. Tūkstančiai jo raudonų akių tiesiog sprogo ir užgeso. Vandenų sūkurys su baisia jėga įsiurbė visą tą masę gilyn į prarają. Paskutiniu judesiu Torgaras su Kaelenu, sukandę dantis iš skausmo, kartu smogė kardu ir kūju tiesiai per portalo epicentrą.
Erdvė persisuko su klaikiu traškesiu. Juodoji skylė užsidarė taip garsiai, kad sukrėtė visus kaulus, palikdama tik šaltą ledo dulkių debesį. Ir tada viskas nutilo. Ta tyla spengė ausyse taip, kad norėjosi rėkti.
Visi trys nukrito ant kelių iš nuovargio ir gaudydami orą. Elidijus baimingai pakėlė kruviną veidą į dangų.
Tas milžiniškas kosminis ugnies gabalas, skriejęs tiesiai jiems į kaukolę, sustojo likus vos porai metrų virš sugriauto stogo. Karštis svilino plaukus. Planetos Sargų akis danguje kelis kartus sublyksėjo, pagaliau prarijusi šitą kraujo auką. Ugninis meteoras akimirksniu subyrėjo – bet ne į šukes, o į šiltą, auksą primenantį lietų, kuris pradėjo plauti purvą ir kraują nuo slėnio. Pasaulis liko gyvas, iki pabaigos trūkus vos vienam suknistam širdies dūžiui.
Apačioje, slėnyje, viskas nutilo. Šešėlių armija, likusi be savo variklio, tiesiog ištirpo kaip purvinas pavasario sniegas. Troliai sumišę žiopsojo į savo rankas, numesdami pavogtus ginklus, o pajuodusios fėjos tiesiog išgaravo miško drėgmėje. Kariai stovėjo tiesiog purve, apsikabinę, verkdami iš palengvėjimo ir vemdami nuo streso.
Bokšte Kaelenas lėtai, prilaikydamas sulaužytus šonkaulius, atsistojo. Ten, kur sudegė Larielė, gulėjo tik sauja spindinčių pelenų ir idealiai sveikas, vėl atgijęs jo tėvo sidabrinis kardas. Regentas Aldas, kuriam iš akių dingo ta tamsi plėvė, sėdėjo kampe kaip skuduras, rankom susiėmęs už galvos ir kažką nerišliai vapėdamas.
– Mes... mes gyvi, po velnių, – Flintas nusivalė suodinus akinius į dar suodinesnę rankovę. – Morvato nebėra. Pusiausvyra vietoje.
Torgaras iš visos jėgos tvojo Elidijui per petį, kad tas vos nepasibučiavo su žeme.
– O tu turi kiaušinius, burtininko vaike. Ištempėm.
Jie bandė šypsotis, nors veidus traukė nudegimai. Jie manė, kad šitas košmaras baigėsi. Tačiau raganos Moranos žvilgsnis buvo įsmigęs į tą vietą, kur ką tik užsitvėrė portalas. Ji tylėjo. Jos gintarinėse akyse nebuvo jokio džiaugsmo – tik senas, šaltas nerimas. Kaukės nukrito, dievas išvytas, bet giliai po apledėjusiais salės akmenimis kažkas vis dar nežymiai, bjauriai vibravo. Ta suknista žemė po jais vis dar nebuvo rami.