Dvyliktasis anksti išėjo į kiemą. Jis, neturėdamas ką veikti, vėl rinko duomenis apie praskrendančius pluegus. Keturrankiai paukščiai jį domino lygiai taip pat, kaip ir perkurtieji laidotuvių maršai septyniasdešimtajį Giesmių meistrą arba žmonių poezijos subtilybės aštonioliktajį, kai šis, kol nebuvo čionai atvežtas, regiono tarybos posėdžių metu imdavo dėstyti paskaitas apie tai, kaip parašyti gerą haiku, nors visiems dalyviams rūpėjo  visai kiti dalykai – vandenilio tablečių kainos arba nusikalstamumas Saladyje...
Dvyliktasis buvo panašus į kitus Gerosios kloties ligoninės paciantus: į 17 – ajį, 21 – ajį ir tą užvakar atvežtą bevardį, kuris domėjosi archajiškais koviniais filmais ir daktarams demonstravo efektus iš Quake 9...
Ligoninė. Čia buvo surinkti visi keisti pasaulio biomechanoidai. Vienas iš jų – dvyliktasis.
-Vienuoliktajį kviečiame į profilaktikos kabinetą, - nuaidėjo kieme išpleręs dinamikas .
Biomechas, paženklintas 12 – tu numeriu, šia žinia nesusidomėjo. Jis vis dar sistemino gautus duomenis apie pluegus. Jis tik laukė savo eilės, žinodamas savo laiką...
-Vienuoliktas kviečiamas į  profilaktikos kabinetą. Egzaminas Nr. 3.
Nuaidėjo daktaro  Legono balsas. Legonas nebuvo pats mėgstamiausias  medikas visuose “Gerosios kloties ligoninės” skyriuose, nes kiekvienas ligonis apie jį atsiliepdavo itin kandžiais epitetais, puikiai suprasdami kas tai per žmogus.
Daktaras Legonas, gydydamas biomechus ir  altaidus taikė keisčiausius metodus ir labai nemėgo atsainumo. Jis labai šlykštėjosi  androidais ir biomechanoidais, vadindamas šiuos sukirmijusiomis dėžėmis, o apie altaidus kalbėdavo surauktomis lūpomis, regis irgi pasišlykštėdamas...
Apie daktaro kabinetą net seniausių modelių mechai atsiliepė kaip apie  kankinimo kamerą, nors Naujieji robotikos įstatymai draudė bet kokius robotų teisių pažeidimus. Tačiau čia, regis, robotų teisės visai negaliojo. Tuo galėjo įsitikinti bet kas, kas pakliūdavo į Legono rankas. Apie neišvengiamus vizitus į šio daktaro darbo vietą  labiausiai drebėdami kalbėjo tie, kuriems buvo įdiegtos naujausios jausminės programos ir jutimo receptoriai.
Vienuoliktasis pagaliau už saves užtrenkė  kabineto duris, išvysdamas nepatenkintą daktaro veidą. Likusieji paciantai, nukreipę į kabineto sieną ir duris savuosius indikatorius, sekė naujienas...
Netrukus vienuoliktasis buvo išjungtas. Jam vėl atliko defragmentaciją, kurios metu papildomai baksnojo į gyvuosius audinius, tikrindami adapterius. Daktarui, atrodo, buvo malonu kankinti jausmingajį biomechanoidą, nes jis, surakintas grandinėmis mėgino blaškytis ir nepasiduoti, nors aplinkos, esančios toliau už savo dirbtinio kūno, visai nematė. Daktaro – taip pat.
Tiems, kurie buvo 17 – osios kartos ir vėlesni, pojūčiai tikrai nebuvo patys švelniausi.. Daugelį labiau viliojo procedūra “Elvio charakiri”, kurio metu pacianto procesoriai buvo visiškai išjungiami, jei tekdavo iš kūno šalinti virusus ir visus kitus kvazigyvius.
Dvyliktasis  žinojo ir patyrė dauguma ligoninėje praktikuojamų gydymo metodų ir džiaugėsi, kad jam dar toloka iki Sunkiausųjų ligonių skyriaus, nes jam viską buvo nesunku iškęst. Dvyliktasis buvo tik 10 – os generacijos lygio. Be daugelio modernių jutiminių adaptorių...
Vienuoliktasis išėjo po poros valandų. Jam vėl buvo išvalytas antrasis kietasis diskas ir regeneruotos plazminės smegenys, pašalinta įdėtinė programa “Gotika 868” dėl kurios ligonis naktimis niūniuodavo gotikinio laikotarpio  melodijas, o rytais svaičiojo apie maro pavojų. Jis, užtrenkęs duris, šį kartą nebeatsiminė kur buvęs ir koks buvo jo hobis.
-Mane rytoj išleis, - išvebleno virpančiu balsu.
-Jau rytoj?
-Taip. Rytoj vėl į darbą. Vėl gausiu kredų akumuliatoriams pirkti ir atostogoms Kenedberyje...
Nespėjo jis pasidžiaugti  ateitimi už ligoninės sienos, kai nuaidėjo prieš pora valandų girdėtas daktaro balsas:
-Dvyliktasis kviečiamas į kabinetą. Prieš įeidamas išjunkite antivirusinę...
Ligonis lėtais žingsniais artinosi prie baltų kabineto durų.

Kabinetas priminė laboratorijos, skerdyklos ir operacinės hibridą. Skalpelius papildė peiliai, kirvukai, atsuktuvai, lituokliai ir replės. Ant apskrito operacinio stalo gulėjo padrikos duomenų jungtys ir talpyklos. Šiukšlių dėžėje raudonavo medikamentais ir krauju atsiduodantys tvarsčiai. Tas kvapas ir vaizdas labiausiai nepatiko dvyliktajam.
-Uždarykite duris, - priminė pagyvenęs daktaras, kurį pacientas matė ne pirmą kartą.
Dvyliktasis įvykdė įsakymą.
Daktaras priėjo prie paciento ir, šiam patapšnojęs per petį,  šyptelėjo.
-Jūs jau visą savaitę drūnijate ligoninėje, o gydymo progreso – jokio.
Paskui rimtesniu tonu pridūrė:
-Kur slepiate savo prakeiktas programas? Jei nepasakysi – formatuosime visas duomenų talpyklas.
Dvyliktojo neišgasdino šie Legono grąsinimai. Biomechui  atrodė, kad  neserga jokia liga ir yra sveikas, o laikas ligoninėje gaištamas veltui. Atkirsdamas į Legono pašaipą, atsakė:
-Nemanau, kad yra rimtas reikalas atskleisti asmeniškus dalykus. Kodėl jūs manote, kad aš sergu? Darbe visos pridėtinės programos nei man, nei darbdaviui netrukdo gyventi ir atlikti pareigas. World Explorer, kuria dažniausiai naudojuosi, nėra protiškai pavojingų programų sąraše. Aš puikiai atlieku krepšinio komandoje gynėjo pareigas. Žaidžiu tiesiog nuostabiai...
Toks biomechanoido tonas daktarui labai nepatiko. Žmogus susiraukęs iškošė,  manydamas, kad žodžiai sutramdys įžulų pacientą.
-Formatuosime ir tuo pačiu atliksime devynioliktajį egzaminą. Pats pamatysite po operacijos, jog buvote labai neteisus. Egzamino užduotis -  parašyti apie tai, ką veikėte laisvėje. Patikrinsime jūsų pastovumą ir užkrėstumo lygį. Kvantaberis tinkle.
Po trumputės pauzės žmogus plačiai išsiviepė:
-Tikiuosi, kad jumyse yra įdiegta nors elementariausia tekstų redagavimo programa?
Dvyliktasis, ramiai klausęsis Legono žodžių, savo keliais indikatoriais jautė kaip kabinetą zonduoja už sienos likę ligoniai: 74 – tas, kuris laisvėje dirbo striptizo šokėju, ir dar vienas biomechas, save pristatęs kaip geriausią agronomą Altaide. Jie abu lokatoriais naršė kiekvieną judesį ir garsą daktaro kabinete. Jie jau įsivaizdavo kasgi laukia dvyliktojo...
Daktaras puikiai žinojo apie tokius ligonių triukus, todėl skubiai įjungė ekranavimo sistemą. Ir šypt, šypt putliomis lūpomis...
-Teks imtis darbo...
-Turiu įsidiegęs Writer 69, - po ilgokos pauzės pacientas išspaudė.
-Gerai, - numykė daktaras. – Apsieisime be laidų. Imk popieriaus lapą ir rašiklį. Priemonės yra šalia. Viskas, mielasis, turi būti atlikta archajiškomis priemonėmis, nes patikėk, uždaru būdu niekas neišeis. Jums duodu penkioliką minučių. Tuo tarpu vyks formatacija.
-O be jos negalima apsieiti? – paklausė dvyliktasis, tačiau nutilo, pajutęs pirmuosius tuštėjimo simtomus. Ką tik buvo pašalinta pramogų sistema “Hollywood – 4” ir negrąžinamai sunaikintas charakterių kompiliatorius. Kai biomechanoidas ėmėsi rašiklio, iš kietųjų diskų buvo pašalinta kovos menų sistema ir įvairūs pasipriešinimo aktyvatoriai...
Daktaras buvo patenkintas  tuo, kad darbas vyko sklandžiai. Liko atlikti tik formalumą: sulaukti, kol biomechanoidas prirašys popiergalį. Tai buvo vienas keistesnių Legono darbo metodų, kurio prasmės nė vienas nežinojo. Turbūt tik jis pats...
-Daktare, - ištarė dvyliktasis. – Jūs grubiai pažeidžiate visuotines robotų teises. Prisiminkite penktą, septynioliktą ir dvidešimtą punktus...
-Žinau, - vyptelėjo gydytojas. – Čia, šiame kabinete šios teisės negalioja. Jūs esate psichinis ligonis, todėl tenka man imtis gana drastiškų priemonių.
-O dabar nebeklausinėk – rašyk. – užbaigė jis ir stvėrė kažkokią rankenėlę paslėptą užstalėje.
Pacientas nusileido. Iš pradžių parašė pavadinimą ariel bold šriftu. Po to tęsė...

MANO PASKUTINĖ DIENA
Aš, dvyliktasis dešimtos generacijos biomechanoidas, dirbu Kšyštofo Launčerio treniruojamoje krepšinio komandoje. Dirbti kraštiniu puolėju – vienas malonumas...

Pirmieji sakiniai jam pavyko. Su kitais jam susidoroti sekėsi sunkiau. Realybės imitatoriai suveikė. Net pavyko kai ką pergudrauti, nors sunkumų gausėjo:

Mano užduotis – laimėti. Man už darbą moka kredais. Po darbo dažniausiai susitinku su Sara – 11 – os generacijos biomechanoide. Kažin ar leis vyresnybė man už jos... tekėti?

Po to tekstas išrodė kur kas nykiau:

Darbe...... buvo.......  iau. Šiukšl..... ės .............. ................. ... ge...        .... ai...

Daktaras šypsodamasis žiūrėjo, matydamas kaip dvyliktasis kankinasi, megindamas atkurti tai, ko nebeturi. Paskutiniąjame jo parašytame sakinyje liko balsiai ir juos pakeitę daugtaškiai. Buvo aišku, kad formatacija artėja pabaigos link. Netrukus biomecho galūnės sustingo, indikatorių lempelės užgeso. Jo elektroninis protas paskendo absoliučioje apatijoje. Iki naujo instaliavimo...

Praslinko dar viena valanda. Dvyliktasis praplėšė savo dirbtinų akių vokus, pavartė silikoninius objektyvus, pakrutino visas keturias galūnes. Jo akustinė sistema atkūrė pasigirdusį daktaro balsą.
-Pagaliau gydymas baigtas. Rytoj po pietų būsite laisvas...
Vos tik Legonas ištarė frazę, išgydytasis skubiai atsistojo ir debtelėjo į žmogų piktoku ir nepatenkintu žvilgsniu.
-Daktare, dabar jums laikas gydytis.
Gydytojas visiškai nesitikėjo tokios dvyliktojo reakcijos. Nesitikėjo ir galingo elektrošoko, kurį tuoj tuoj sukaustė jo kūną...
Legoną užliejo tamsa. Biomechanoidas tik iškošė:
-Sėkmingo formatavimo, daktare Legonai.
Dvyliktasis išjungė ekranavimo sistemą ir atvėrė kabineto duris. Į biomechanoidą įsistebeilijo keli Gerosios kloties ligoninės pacientai. Su jais jis neatsisveikino, tik ištarė:
-Dabar daktaras ilsisi. Turėsite ilgokai palaukti. Suloškite šachmatais – taip laikas neprailgs...
Ir žengė kieman.
Už nugaros liko ligoniai ir nieko neįtariantys sanitarai. Dvyliktasis skubėjo įveikti vienerias duris, kurios užstojo jam kelią. Už jų laisvė buvo visiškai prieinama. Biomechas jau galvojo apie susitikimą su Sara ir rungtynes rugpjūčio devintąją. Dvyliktasis  suprato kokios puikios perspektyvos jo laukia už sienų, jei tik koks geruolis robotistas vėl neįkiš jo į panašią ligoninę kaip ši. Biomechanoidas norejo išlikti žvaigžde ir ištekėti už svajonių Saros. Kad tik gautų leidimą, - būgštavo jis. Laisvasis troško būti panašus į žmogų...
Jo sistema liko stabili. Žmogus gydytojas nesugebėjo įžvelgti klastos. Jis taip ir nesuprato, kad suformatavo visai ne tas sistemas. Tik bet kokie niūrūs prisiminimai apie ligoninėje praleistą savaitę buvo ištrinti. “Kvailas tas Legonas”, - mintijo dvyliktasis, prisiminęs, kad gydytojas taip ir nesuprato kas įvyko.
Biomechas, įveikęs durų kodus, žengė gatve. Eidamas jis vėl pradėjo tyrinėti pluegus, o mintyse rikiuoti  svarbių rungtynių strategiją. Geriausia įdėtinė programa surūšiavo komplimentus, skirtus mieliausiąjai biomechanoidei Sarai.
Kai dvyliktojo procesoriai buvo užimti teigiama veikla, viename pirmųjų skersgatvių jį netikėtai  užklupo blausūs hakeriai. Dvyliktasis, įsipainiojęs į tinklus,  kuriuos paspendė plėšikai,  pastebėjo, kaip jį vikriai išmontuoja. Kojos atsidūrė priešų rankose.  Rankos įkrito į netoliese buvusios mašinos bagažinę. Galva tik dėl nevykusio dizaino nusirito grindiniu link sankryžos. Išrinkto kūno likučiai, kurie netiko pagrobėjams, liko tamsiame skersgatvyje. Elektroninę samonę užpildė sutemos, kai pagrindinis procesorius prarado kontaktus su išoriniu pasauliu...

Įsispindę akių objektyvai  sublizgo naujame kūne. Dvyliktasis  iš karto suvokė, kad yra žemiausio rango šiukšlių surinkėjas, neturintis nei kojų, nei rankų, tik metalinį atliekų rinktuvą, o svarbiausia -  savo senąjį procesorių  su kietuoju disku, kuriame tuoj įsijungė pluegų tyrinėjimui skirta programa.
Pusrobotis elektroniniu paštu iš centro gavo nurodymą išvalyti prišnerkštą  "Geros kloties ligoninės" operacinę.  Naujas darbas jam nesutrukdė ištirti praskrendančius virš erdvaus ligoninės kiemo sparnuočius. Tam pakako vos kelių minučių. Rimtesnis  užsiėmimas jo laukė pastato viduje.  Po  formatavimo  iš vieno paciento čia liko tik kruvinos detalės prie kurių stoviniavo nykus daktaras Legonas...