Neįsisupk į pilką ryto rūką,
Nors ir viliotų paslapties skraiste.
Diena nuplėš iliuzinį jo rūbą
Ir bus visa esmė atidengta.
 
Kas buvo tuščia – tuščia ir paliks,
Voratinkliai netaps sidabro gijom.
Dirvonais drieksis gėrio ilgesys
Ir gervių klyksmas nesugrįš nutilęs.
 
Lai lieka nors dirvelė dailiai suarta
Arba gražiai sužėlę žiemkentėliai,
Pieva, nubėgusi žalia banga,
Kur vasarą žydėjo dobilėliai.
 
Žinotumei tada, kad laimė čia sugrįš,
Gal ir gandrai su dovanom brangiom.
Svarbiausia, išlaikyt tikėjimą, viltis
Gyvent žemelėje savoj, gimtoj.
 
.....
Nuplauks pilki rūkai į debesis pavirtę,
Tik baugios telefonų žinios dronų gaudesy
Iš ryto miego kelia Lietuvėlę,
Baugindamos, kad gali kristi pelenai karšti.