1 skyrius: Uždraustas ritualas

Šaltas rudens vėjas kaukė aplink apleistą Aethelgardo observatorijos bokštą, laužydamas senų smailiaviršūnių eglių šakas. Viduje, viršutiniame aukšte, tvyrojo sunkus degančių žolelių, sieros ir džiūstančio kraujo kvapas. Vienintelis šviesos šaltinis buvo dvylika juodų žvakių, išrikiuotų aplink sudėtingą, ant grindų išraižytą pentagramą.
Burtininkas Valerijus stovėjo rato centre. Jo rankos, laikančios senovinę odiniu viršeliu knygą, pastebimai drebėjo. Kaskart pažvelgęs į savo atvaizdą sidabriniame veidrodyje, jis jausdavo, kaip širdį sugniaužia ledinė baimė. Gilios raukšlės, blunkančios akys ir silpstantis magiškasis pulsas gyslose priminė – jo laikas šiame pasaulyje baigiasi. Šviesos magijos dėsniai, kuriais jis sekė visą gyvenimą, griežtai draudė kištis į natūralų gyvenimo ciklą. Tačiau Valerijus nenorėjo mirti.
– Pusiausvyra yra tik silpnųjų išmonė, – sušnibždėjo jis pats sau, jo balsas nuskambėjo tuščioje salėje kaip sausų lapų šlamėjimas. – Žemė turi pakankamai energijos. Ji pasidalins ja su manimi.
Jis išskleidė gnomų darbo mechanizmus, kurie turėjo stabilizuoti magijos srautus, ir pakėlė virš galvos nupirktą iš kontrabandininkų elfų kristalą. Valerijus pradėjo giedoti tamsų užkeikimą. Žodžiai, svetimi ir sunkūs, rėžė ausis. Patalpoje slėgis akimirksniu pakilo, o žvakių liepsnos nusidažė violetine spalva.
Valerijus juto, kaip į jį plūsta jėga. Raukšlės jo rankose pradėjo lygintis.
– Taip... – sudejavo jis iš malonumo. – Tai veikia!
Tačiau kitą akimirką elfų kristalas jo rankoje staiga sutrūkinėjo. Valerijaus širdis persigando. Desperatiškai versdamas dienoraščio puslapį, jis bandė ištarti stabilizuojantį žodį, tačiau iš siaubo susipainiojo – pabrėžė ne tą skiemenį.
Erdvė kambario centre garsiai krestelėjo, pasigirdo stiklo dūžio garsas. Žvakės užgęsta. Toje vietoje, kur turėjo būti gyvybės energijos srautas, atsivėrė juoda, pulsuojanti skylė. Tai buvo portalas, vedantis į aklą, šaltą tuštumą.
Iš portalo išsiveržė toks speigas, kad observatorijos sienos akimirksniu pasidengė šerkšnu. Kambaryje pradėjo tvenktis tankūs, šviesą rijantys dūmai. Iš jų išniro nemateriali, milžiniška šešėlio masė, turinti tūkstančius žibančių, bet jokių akių neturinčių taškų.
– Kas... kas tu? – sušuko Valerijus, krisdamas atgal ant kelių. Jo ką tik atgauta jaunystė akimirksniu išgaravo, užleisdama vietą dar didesnei senatvei.
„Tu pašaukei mane, mirtingasis,“ – balsas nuskambėjo tiesiai Valerijaus smegenyse. Jis nebuvo garsus, tačiau jame tvyrojo tokia senovinė, absoliuti tamsa, kad burtininkas pajuto norą pats išsilupti akis. „Šis pasaulis... toks gyvas. Toks trapus. Ideali vieta pasilikti.“
– Ne! – sušuko Valerijus, supratęs, ką padarė. Jis netyčia pramušė kito pasaulio barjerą. – Aš tave išvarysiu! Atgal į tuštumą!
Burtininkas griebė savo dienoraštį, kuriame buvo užrašytas paskutinis, avarinis portalo užvėrimo užkeikimas. Jis pradėjo skaityti, tačiau jo balsas užsikirto. Morvato šešėliai, tamsūs kaip pati naktis, akimirksniu apsivyniojo aplink burtininko kaklą ir pakėlė jį į orą.
„Tu nieko neišvarysi,“ – sušnibždėjo tamsa. „Sargai neturi sužinoti, kad aš čia. Pusiausvyra atrodys nepažeista. O tu būsi pirmoji mano paslaptis.“
Apleistame bokšte pasigirdo duslus kaulų traškesys. Po to įsiviešpatavo mirtina tyla.
Kitą rytą saulės spinduliai vos prasiskverbė pro sunkius debesis. Prie observatorijos durų stovėjo jaunasis burtininko mokinys Elidijus ir keli miesto sargybiniai.
– Sakau jums, kapitone, meistras Valerijus negrįžo visą naktį, – susirūpinęs kalbėjo Elidijus, jo rankos nervingai gniaužė apsiausto kraštus. – O naktį iš bokšto pusės mačiau keistą, violetinę šviesą. Tai priešgamtinė magija.
Kapitonas bjauriai nusikeikė ir pamojo savo vyrams.
– Laužkite duris.
Sargybiniai porą kartų smogė pečiais į sunkias ąžuolines duris, kol šios su trenksmu pasidavė. Elidijus pirmasis įbėgo laiptais į viršų ir staiga sustojo, ranka užspausdamas burną. Patalpoje tvyrojo toks šaltis, kad iš burnos virsti garas, o ant sienų spindėjo ledas.
Kambario centre, suirusios pentagramos viduryje, gulėjo Valerijus. Jis atrodė ne šiaip miręs – jo kūnas buvo visiškai išdžiūvęs, oda pabalusi kaip pergamentas, o veide sustingusi tokia siaubo grimasa, kad net patyrę sargybiniai nusuko akis.
– Kas per velniava čia įvyko? – pasibaisėjęs sumurmėjo kapitonas, palietęs ledinį kardą. – Atrodo, kad iš jo kažkas išsiurbė pačią sielą.
Elidijus, tvenkiantis ašaroms, priėjo prie stalo. Ten gulėjo atversta asmeninė meistro burtų knyga. Jaunuolis pradėjo versti puslapius, ieškodamas paaiškinimo. Jo akys bėgiojo tekstu, kol jis pasiekė naktinio ritualo aprašymą. Staiga burtininkas mokinys sustingo.
– Tai neįmanoma... – sumurmėjo Elidijus.
– Ką radai, vaike? – paklausė kapitonas, prieidamas arčiau.
Elidijus pakėlė knygą. Sekantis puslapis, kuriame turėjo būti užrašytas paskutinis, pats svarbiausias užkeikimas – formulė, kaip suvaldyti arba uždaryti tai, kas iškviesta – buvo grubiai išplėštas. Popieriaus kraštas vis dar buvo nežymiai pajuodęs, tarsi nudegintas tamsios, dūminės ugnies, kuri nepaliko pelenų.
– Kažkas išplėšė paskutinį puslapį, – virpančiu balsu pasakė Elidijus, apsidairydamas po tuščią, ledinį kambarį. – Paskutinio užkeikimo nėra. Jei meistras kažką iškvietė... tas kažkas dabar yra laisvėje. Ir mes neturime jokių priemonių tai sustabdyti.
Už lango, tolimame miško pakraštyje, vėjo gūsis sušlamėjo  medžių viršūnes, tarsi kažkas tyliai ir piktai nusijuoktų.

2 skyrius: Elfų paslaptis

Balti Elarion karalystės rūmai stūksojo virš senųjų medžių lajų, tarytum išskaptuoti iš vieno milžiniško marmuro lito. Čia visada tvyrojo amžina vasara, o pro arkinius langus krito švelni, auksinė šviesa. Tačiau šįryt didžiojoje tarybos salėje buvo jaučiamas šaltis, kurio negalėjo išsklaidyti jokie saulės spinduliai.
– Žmonių burtininkas Valerijus rastas negyvas savo bokšte, – tarybos salės centre kalbėjo princas Kaelenas, jo balsas aido aidu ritosi pro grakščias kolonas. – Mano šaltiniai praneša, kad jo kūnas buvo išdžiovintas tamsios magijos, o jo burtų knyga – išplėšta. Tai nėra paprasta mirtis, tėve. Tai juodosios magijos ženklas, keliantis grėsmę mums visiems. Privalome siųsti savo karius ir magus prie sienos, kad ištirtume šią anomaliją.
Sosto viršūnėje sėdintis karalius Taelis net nesujudėjo. Jo ilgi, sidabriniai plaukai krito ant pečių, o veidas atrodė lyg iškaltas iš akmens. Jis lėtai padėjo ranką ant sosto rankenėlės ir nukreipė šaltą žvilgsnį į sūnų.
– Žmonės visada žaidžia su jėgomis, kurių nesupranta, Kaelenai, – ramiai, bet griežtai ištarė karalius. – Jų trumpas amžius verčia juos daryti kvailystes. Mes, elfai, nesikišime į jų mirtingųjų reikalus. Pusiausvyra nepažeista tol, kol tamsi magija neperžengia mūsų miškų ribos.
– Neperžengia? – Kaelenas žengė žingsnį į priekį, jo akys žibėjo iš dvasinio nerimo. – Kada ji peržengs, bus per vėlu! Tu slepiesi už senų dėsnių, kol pasaulis aplinkui keičiasi!
– Gana! – valdovo balsas nuskambėjo kaip perkūnija, priversdamas kitus tarybos narius nuleisti akis. – Tu dar per jaunas ir per daug karštakošis, kad mokytum mane valdyti. Grįžk į savo kambarius, prince. Šis klausimas baigtas.
Kaelenas stipriai sugniaužė kumščius, o jo skruostu prabėgo pykčio virpulys. Jis giliai nusilenkė – labiau iš pareigos nei iš pagarbos – ir sparčiu žingsniu paliko salę.
Rūmų soduose kvepėjo baltosiomis rožėmis, tačiau Kaelenas nieko nepastebėjo. Jis stovėjo po senu, šimtamečiu ąžuolu, sunkiai kvėpuodamas. Pyktis ir nuoskauda virė jo viduje. „Jis visada mane laiko vaiku. Jis niekada neatiduos man sosto, niekada nepasitikės mano sprendimais“, – galvojo jis.
Tuo metu tarp tankių sodo krūmų pasirodė keistas, vos pastebimas dūmų ruoželis. Jis judėjo prieš vėją, tarsi turėdamas savo valią. Tai buvo Morvatas. Išvydęs jaunojo princo emocinį pažeidžiamumą, tamsusis dievas suprato radęs idealią vietą. Šešėlis nepastebimai priartėjo prie Kaeleno kojų ir susiliejo su jo paties šešėliu ant žemės.
Kaelenas staiga pajuto keistą šaltį, perbėgantį stuburu, tačiau nurašė tai rudens vėjui. Jis apsisuko ir nuėjo atgal į savo kambarius, nežinodamas, kad jo paties šešėlis ant sienos judėjo sekundės dalimi lėčiau nei jis pats.
Savo kambaryje princas atsisėdo prie stalo. Staiga jo galvoje pasigirdo mintis – tokia aiški ir natūrali, jog jis buvo tikras, kad ji jo paties: „Tėvas tave žemina prieš visą tarybą. Kiti elfai mato tave kaip silpną įpėdinį. Jei jis liks gyvas, tu niekada neapsaugosi šio pasaulio.“
Kaelenas suėmė galvą rankomis.
– Ne, jis mano tėvas... – sušnibždėjo jis balsu.
„Bet jis veda karalystę į pražūtį,“ – vėl pasigirdo mintis. „Tu turi veikti pats. Tik tu gali būti tikrasis valdovas.“
Vakare didžiojoje salėje vyko iškilminga vakarienė, skirta rudens lygediniui paminėti. Stalais lūžo nuo egzotinių vaisių, o taurėse tvyrojo geriausias elfų vynas. Kaelenas sėdėjo priešais tėvą, tačiau jo žvilgsnis buvo apsunkęs, o rankos drebėjo.
Karalius Taelis pakėlė savo sidabrinę taurę, ruošdamasis ištarti tradicinį tostą. Tuo pat metu po stalu princo šešėlis nežymiai ištypo, virsdamas ilgu, plonu čiuptuvu, kuris akimirkai palietė karaliaus taurės dugną. Kaelenas tuo metu buvo užsimerkęs, kovodamas su stipriu galvos skausmu ir nuolatiniais šnabždesiais savo prote.
Karalius pridėjo taurę prie lūpų ir gurkštelėjo.
Staiga jo akys išsiplėtė iš siaubo. Valdovas giliai užsikosėjo, paleisdamas taurę iš rankų – ji su triukšmu nukrito ant grindų, išliedama tamsų, violetinį skystį. Karalius Taelis sugriebė sau už kaklo, jo oda akimirksniu pradėjo mėlto, o iš burnos ištrykšta tirštas, juodas kraujas. Jis susmuko savo soste.
– Karalius nunuodytas! – sušuko vyriausiasis gydytojas, pribėgdamas prie krentančio valdovo. – Tai juodoji šaknis! Užrakinkite duris! Niekas neišeina iš salės!
Salėje kilo neaprašomas sąmyšis. Rūmų sargybiniai išsitraukė kardus ir apsupo tarybos narius bei karališkosios šeimos narius. Vyriausiasis kapitonas, griežtu žvilgsniu nužvelgęs visus, sušuko:
– Atlikti kratą visiems esantiems salėje!
Kaelenas stovėjo kaip paralyžiuotas, žiūrėdamas į dūstantį tėvą. Du sargybiniai priėjo prie princo. Vienas iš jų pagarbiai, bet ryžtingai įkišo ranką į gilią princo apsiausto kišenę. Kai sargybinis ištraukė ranką, jo veidas išbalo.
Jo delne gulėjo mažas, krištolinis buteliukas, kurio dugne dar buvo likę keli lašai tamsių, tirštų nuodų.
– Kapitone... – virpančiu balsu ištarė sargybinis, rodydamas radinį. – Tai rasta pas princą.
Visa salė nuščiuvo. Šimtai elfų akių susmigo į Kaeleną.
– Tai... tai ne mano, – sumurmėjo Kaelenas, jo balsas skambėjo visiškai neįtikinamai net jam pačiam. – Aš to neturėjau! Aš to nedariau!
Kapitonas sunkiai atsiduso ir pakėlė kardą.
– Prince Kaelenai, jūs suimamas už tėvažudystę ir karaliaus išdavystę.
Kaelenas žiūrėjo į buteliuką sargybinio rankoje, o už jo nugaros, ant didingos marmurinės sienos, jo paties šešėlis trumpam išsitiesė ir išsiviepė kraupia, dantyta tamsos šypsena, kurios šioje panikoje nepastebėjo nei viena gyva siela.

3 skyrius: Nykštukų godumas

Giliai po žeme, po rūsčiomis Šiaurės kalvų viršūnėmis, plytėjo Khaz-Moran – didingoji nykštukų karalystė. Čia niekas nežinojo, kas yra saulės šviesa ar medžių ošimas. Oras čia kvepėjo sudegusia anglimi, lydomu metalu ir amžinu akmens dulkėtu šaltumu. Tūkstančiai dundančių kūjų aidėjo gigantiškose olose, kur nykštukai išgaudavo auksą ir brangakmenius.
Tačiau pati sunkiausia ir pavojingiausia dalia teko ne jiems. Pačiose giliausiose, tamsiausiose kasyklų šachtose, kur uoliena trūkinėjo nuo karščio, grandinėmis kaukšėjo troliai. Jie, purvini, žaizdoti ir išsekę, dieną naktį skaldė akmenis prižiūrimi griežtų nykštukų sargybinių.
Vienoje iš tokių žemųjų šachtų, prie ką tik pramuštos sienos, stovėjo kasyklų viršininkas – storžambis nykštukas, vardu Brokas. Jo tanki, raudona barzda buvo susegta auksiniais žiedais, o rankose jis gniaužė odinį rimbą.
– Judinkitės, šunys! – suriaumojo Brokas, sušvytruodamas rimbu virš didžiulio, pilka oda melsvo trolio nugaros. – Karalius reikalauja, kad ši siena būtų pramušta iki pamainos pabaigos. Jei nerasite gyslos, gausite tik pusę davinio!
Trolių vadas, vardu Grogas, giliai suleido nagus į kirtiklį. Jo nugara buvo nusėta senų randų. Jis sunkiai alsavo, stengdamasis tramdyti savyje verdantį pyktį.
– Akmuo čia kietas kaip deimantas, šeimininke, – užkimusiu, žemu balsu ištarė Grogas. – Mano vyrai dirba be miego jau antrą parą. Mums reikia vandens.
– Vandens gausite, kai pamatysiu auksą! – atrėžė Brokas ir nusisuko, nueidamas link saugesnio šachtos kampo, kur degė magiški žibintai.
Nykštukui nueinant, jo ilgas šešėlis nusidriekė ant drėgnos uolos sienos. Brokas net neįtarė, kad jame jau porą dienų tūnojo Morvatas, atkeliavęs čia su prekybiniu karavanu iš elfų žemių. Tamsusis dievas jautė, kad ši vieta – tikras pykčio ir godumo katilas, idealiai tinkantis jo tikslams.
Staiga Morvato šešėlis atsiskyrė nuo nykštuko ir nepastebimai perslydo uolomis link Grogo. Kai milžiniškas trolis vėl pakėlė kirtiklį, jo paties šešėlis pasikeitė. Morvatas pradėjo savo darbą – jis nekalbėjo garsiai, bet įskiepijo mintis tiesiai į Grogo pavargusias smegenis.
„Pažvelk į juos,“ – sušnibždėjo mintis trolio galvoje. „Jie maži, bet valdo jus grandinėmis. Jūs stipresni. Jūsų dešimtys prieš vieną jų sargybinį. Kodėl tu leidi savo broliams mirti badu dėl jų aukso?“
Grogas sukrėtė galvą, bandydamas išvyti svetimą balsą, tačiau nuovargis ir skausmas padarė savo. Mintis atrodė teisinga.
„Siena, kurią dabar kerti... už jos nėra aukso,“ – vėl pasigirdo šaltas šnabždesys. „Ten slypi tavo laisvė. Pakelk kūjį ne prieš akmenį, o prieš pavergėją.“
Grogas garsiai, gyvuliškai suurzgė. Jo akys, paprastai blankios ir liūdnos, staiga užsidegė tamsia, kerštinga ugnimi. Jis atsisuko į kitus trolius, kurie vargo šešėliuose.
– Gana, – pusbalsiu ištarė jis.
– Ką ten rėki, padare? – išgirdęs garsą, Brokas atsisuko ir vėl pakėlė rimbą. – Atgal prie darbo, kol gyvas!
Tačiau šį kartą Grogas nepasitraukė. Jis paleido kirtiklį ir abiem rankom sugriebė didžiulį, sunkų kalnakasio kūjį. Kiti troliai, pajutę pasikeitusią vado energiją, taip pat tiesino nugaras ir nuleido savo įrankius. Kasykloje įsiviešpatavo spengianti, grėsminga tyla, kurią baugino tik lašantis vanduo.
– Ką jūs darote? – Broko balsas prarado ankstesnį užtikrintumą. Jis žengė žingsnį atgal ir sugriebė prie diržo kabantį signalinį ragą. – Sargyba! Prie ginklų! Maištas!
Bet buvo per vėlu. Grogas žengė į priekį, jo šešėlis ant sienos atrodė trigubai didesnis nei jis pats, o tamsios Morvato gijos jau visiškai valdė jo protą.
– Už mūsų brolius! Už laisvę! – laukiniu balsu suriaumojo Grogas ir puolė pirmyn.
Po kelių valandų kruvino sąmyšio, žemutinėje šachtoje viskas buvo baigta. Nykštukų sargyba buvo įveikta, o išsigelbėję prižiūrėtojai pabėgo į viršutinius aukštus ieškoti pastiprinimo. Kasyklos koridoriuose tvyrojo dūmai ir kraujo kvapas.
Grogas stovėjo prie tos pačios sienos, kurią jiems buvo liepta kirsti. Jo rankos buvo kruvinos, bet dabar jis jautėsi laisvas. Kiti troliai laukė jo nurodymų, ginkluoti atimtais nykštukų kardais ir kirviais.
– Vade, nykštukų armija greitai nusileis čia, – pasakė vienas iš jaunesnių trolių. – Ką darome?
„Pramušk sieną,“ – vėl liepė balsas Grogo galvoje. „Ten yra tai, kas padės jums laimėti šį karą.“
Grogas pakėlė savo sunkų kūjį ir iš visų jėgų smogė į įskilusį uolos centrą. Akmuo garsiai sutrūnijo, pasigirdo kurtinantis dūžis, ir dalis sienos sugriuvo, atverdama slaptą, tūkstančius metų neliečią patalpą.
Troliai smalsiai ir nedrąsiai suėjo į vidų. Patalpos centre, ant akmeninio pjedestalo, stovėjo dulkėmis pasidengusi, kaustyta juodu metalu skrynia. Jos paviršiuje buvo išraižytos senovinės, grėsmingos runos, kurios pradėjo nežymiai švytėti, pajutusios gyvų būtybių artumą.
Grogas priėjo prie skrynios ir bandė ją atverti, tačiau sunki spyna net nesujudėjo. Jos centre buvo nedidelė, aštri įduba, primenanti taurę.
Jaunasis trolis apžiūrėjo užraktą.
– Čia nėra rakto skylutės, vade. Kaip ją atidaryti?
Grogas nubraukė dulkes nuo runų. Jo protas, aptemdytas Morvato magijos, akimirksniu perskaitė senovinį raštą, nors troliai niekada nemokėjo skaityti.
– Skrynia neatsidarys nuo metalinio rakto, – tamsiu, pasikeitusiu balsu ištarė Grogas, o jo akys atspindėjo skrynios runų šviesą. – Užraktas reikalauja aukos. Ji prabus tik tada, kai šis akmuo pajus jūros gelmių gyventojos kraują. Mums reikia undinės.
Troliai susižvalgė, jų veiduose pasirodė baimė ir nesupratimas. Undinės gyveno toli, didžiajame uoste, kurį saugojo žmonės ir elfai. Tačiau tamsus balsas jų vadovo galvoje jau žinojo, kaip priversti nykštukus ir žmones susikauti tarpusavyje, kol troliai vykdys savo kraupią užduotį. Morvato šešėlis už skrynios tyliai ištįso, švęsdamas dar vieną pasėtą išdavystės sėklą.

4 skyrius: Fėjų išdavystė

Švytinčių Rūko Slėnis visuomet buvo laikomas saugiausia elfų karalystės vieta, tačiau šią naktį magiškos gėlės skleidė ne šiltą neoninę šviesą, o blankią, merdinčią gintaro spalvą. Slėnio centre esantis senovinis obeliskas, kurį prieš tūkstantmečius paliko patys planetos sargai, nežymiai vibravo.
Jauna fėja Larielė nutūpė ant minkštos samanų pagalvės, jos skaidrūs, virpantys sparnai sunkiai plazdeno. Ji žiūrėjo į tolumoje geltonuojančius šventųjų medžių lapus. Miškas sirgo.
– Tu vėl nuklydai prie Šerdies, Lariele, – pasigirdo griežtas balsas. Iš šviesos srauto išniro vyresnioji Selenė, jos didingi, auksiniai sparnai spindėjo nepriekaištingai. – Tau derėtų ruoštis vakaro maldoms sargams, o ne spoksoti į akmenį.
– Maldoms? – Larielė atsisuko, jos akyse tvenkėsi ašaros. – Selene, pažiūrėk į medžius slėnio pakraštyje. Jie miršta. Šviesos Šerdis blėsta jau kelias dienas – nuo tos nakties, kai buvo užpultas karalius Taelis. Sargai mūsų negirdi. Pusiausvyra skyla, o mes tik giedame giesmes!
– Tylos! – Selenė pakėlė savo magišką skeptrą. – Sargų paliktas artefaktas yra amžinas. Tai tik laikinas išbandymas. Tavo tikėjimas per silpnas, Lariele, kaip ir tavo magija. Grįžk į savo vietą ir nustok sėti paniką.
Vyresnioji nusisuko ir lengvai nuskrido link šventyklos, palikdama Larielę vieną su savo bejėgiškumu ir pykčiu. „Mano magija per silpna...“ – tie žodžiai rėžė fėjai širdį. Ji taip norėjo padėti savo namams, bet niekas jos neklausė.
Staiga šviesa aplink obeliską visiškai užgeso. Iš gilių žemės plyšių pradėjo kilti sunkus, melsvai juodas rūkas. Jis nebuvo šaltas – priešingai, jis dvelkė saldžiu, viliojančiu degančių gėlių aromatu. Rūkas apsivyniojo aplink Larielės kojas, ir fėja pajuto, kaip jos nuovargis akimirksniu išnyksta.
„Jie akli, mažoji fėja...“ – balsas jos galvoje skambėjo kaip švelniausia lopšinė, tačiau kartu turėjo galingą, žudančią jėgą. „Jie laukia dievų, kurie juos pamiršo. Bet tu... tu turi širdį, kuri nori išgelbėti šį pasaulį. Aš galiu tau duoti jėgą, kurios tau gaili tavo vyresnieji.“
Larielė krūptelėjo, bet nepasitraukė.
– Kas tu? Ar tu sargų pasiuntinys?
„Aš esu tas, kuris veikia, kol kiti tik meldžiasi,“ – sušnibždėjo Morvatas per rūką. Ant samanų priešais Larielę materializavosi maža, naktinės tamsos spalvos uoga, pulsuojanti nematoma energija. „Paragauk. Tavo sparnai daugiau niekada nebus silpni. Tu pati tapsi šio miško gelbėtoja. Viskas, ko prašau – tik vienos mažos paslapties.“
Larielė pažiūrėjo į geltonuojančius miško medžius, tada į tamsią uogą. Troškimas būti stipriai, būti pripažintai ir išgelbėti savo namus nugalėjo baimę. Ji drebančia ranka paėmė uogą ir įsidėjo į burną.
Saldus, deginantis karštis akimirksniu užliejo jos gyslas. Larielė suleido nagus į samanas, iš jos krūtinės išsiveržė duslus riksmas. Jos skaidrūs, trapūs sparnai akimirksniu nusidažė anglies juodumu, o jų kraštuose sužibo tamsiai violetinės ugnies kibirkštys. Ji pakilo į orą – dabar ji jautėsi stipresnė už pačią Selenę.
„Nuostabu...“ – sušnibždėjo Morvatas. „O dabar tavo pirmoji užduotis. Pažvelk į obeliską.“
Larielė priskrido prie Šviesos Šerdies. Ji pastebėjo, kad akmens pagrinde atsirado gilus, juodas įskilimas – tiesioginis įrodymas, kad planetos pusiausvyra jau stipriai pažeista, o sargai, jei tai pamatys, griežtai nubaus visą karalystę.
– Jis skyla... – pašnibždomis ištarė Larielė. – Jei vyresnioji Selenė ar elfų magai tai pamatys, jie supras, kad tamsa jau čia. Jie sukvies sargus.
„Būtent,“ – pritarė Morvatas. „Todėl niekas neturi to sužinoti. Paslėpk tai. Leisk jiems tikėti, kad viskas gerai, kol ateis laikas.“
Larielė ištiesė savo naująsias, pajuodusias rankas virš įskilimo. Naudodama Morvato suteiktą tamsiąją magiją, ji užliejo įtrūkimą iliuzine, ryškia šviesa. Iš išorės obeliskas vėl atrodė sveikas ir spindintis, nors jo vidus jau puvo.
Kitą akimirką iš miško pasigirdo sparnų šlamėjimas. Larielė akimirksniu paslėpė savo juodus sparnus po ilgu, žaliu apsiaustu ir atsitraukė atgal į šešėlį. Prie obelisko priskrido Selenė su keliomis kitomis fėjomis.
Vyresnioji apžiūrėjo artefaktą ir palengva atsiduso.
– Matote? Šerdis švyti ramiai. Pusiausvyra saugi. Tos mergaitės Larielės kalbos tėra vaikiškos baimės.
Fėjos pritariamai nusišypsojo ir nuskrido tolyn. Šešėlyje stovinti Larielė stebėjo jas, o po jos apsiaustu pajuodę sparnai nežymiai suvirpėjo. Ji ką tik išdavė savo rasę, paslėpdama tiesą apie artėjančią katastrofą. Ji nusišypsojo tamsia, jai pačiai svetima šypsena. Paslaptis buvo saugi, o laikas, likęs iki sargų nuosprendžio, nenumaldomai tirpote tirpo...

5 skyrius: Raganos sandoris

Žmonių karalystės pakraštyje, kur baigėsi dirbami laukai ir prasidėjo Klaikaus Miško tankmė, saulės šviesa pranykdavo net vidurdienį. Čia, tarp kreivų, samanomis apaugusių medžių, pūpsojo sena, iš rąstų suręsta trobelė. Ore tvyrojo džiovintų šaknų, pelkių dumblo ir senos magijos kvapas.
Čia gyveno ragana Morana – viena paskutiniųjų, mokėjusių skaityti pačios žemės ženklus. Ji sėdėjo prie didelio, molinio katilo, kuriame kunkuliavo žalias, tirštas nuoviras. Moranos veidas buvo paslėptas po giliu gaubtu, tačiau jos akys, žibančios it du gintarai, įtemptai stebėjo skystyje kylančius burbulus.
– Pasaulis gęsta, – sušnibždėjo Morana, mesdama į katilą saują sudžiovintų varnalėšų. – Elfų šerdis skyla, nykštukų požemiuose liejasi kraujas... O sargai jau suka savo aklą žvilgsnį į mus.
Staiga katilo liepsna sušnypštė ir užgeso. Žalias nuoviras akimirksniu pajuodavo, o iš jo pakilo tirštas, šaltas dūmų stulpas. Trobelės durys pačios užsitrenkė, o langų stiklai pasidengė plonu ledo sluoksniu. Šešėliai kambario kampuose pradėjo tįsti ir virsti į vieną didelę, nematerialią masę.
Morana nepašoko iš vietos. Ji lėtai atsistojo, pasiremdama į savo medinę lazdą, ir drąsiai pažvelgė į tamsą.
– Na štai ir tu, – ramiai tarė ragana. – Žinojau, kad ateisi. Tu nesi iš šio pasaulio. Valerijus buvo kvailys, kad tave iškvietė, bet dar didesnis kvailys, kad manė galįs tave suvaldyti... Morvatai.
Iš tamsos pasigirdo tūkstančiai susiliejančių balsų, kurie privertė trobelės sienas drebėti.
„Tu žinai mano vardą, mirtingoji. Tai reta dovana. Bet tu manęs nebijai. Kodėl?“
– Baimė yra nenaudingas jausmas, – raganos lūpas suvirpino vėsi šypsena. – Aš matau, ką tu darai. Tu sėji nesantaiką, bet elgiesi atsargiai. Tu bijai planetos sargų bausmės ne mažiau nei mes. Jei jie nuspręs išvalyti šį pasaulį ugnimi, tu prarasi savo naująjį žaislą.
Šešėliai aplink Moraną suvirpėjo, tarytum tamsusis dievas būtų suintriguotas.
„Tu protingesnė už tuos karalius, kurie dabar skandina savo žemes kraujyje dėl mano šnabždesių. Ko tu nori, ragana?“
– Sandorio, – tiesiai šviesiai rėžė Morana. – Man nerūpi žmonių karaliai ar elfų pasipūtimas. Man rūpi šis miškas ir mano gyvybė. Duok man apsaugą. Pažadėk, kad kai tavo tamsa užklos šį pasaulį, Klaikus Miškas liks nepaliestas. Mainais aš tylėsiu. Neleisiu gnomams ar burtininkų mokiniams sužinoti, kaip tave išvaryti.
Tamsa kurį laiką tylėjo, ore tvyrojo sunki, spaudžianti įtampa. Galiausiai Morvato rūkas ištiesė ploną, dūminį čiuptuvą link raganos kaktos.
„Tebūnie. Sandoris sudarytas. Tu gausi savo apsaugą, kol vykdysi mano valią.“
Šalta energija tvektelėjo raganos galvoje. Sandoris buvo užtvirtintas senąja magija. Morvato šešėliai pradėjo lėtai skirstytis, grįždami į kambario kampus, o ledo sluoksnis ant langų ėmė tirpti.
Morana giliai įkvėpė, jos krūtinė sunkiai kilnojosi. Ji apsisuko, norėdama vėl užkurti ugnį po katilu, tačiau staiga jos kūnas sustingo. Jos akys užsivertė, o lazdos galas iškrito iš rankų. Ragana paniro į gilų, priverstinį transą – Morvato magijos sukeltą viziją.
Savo vizijoje Morana matė ne tamsą ir ne pelenus. Ji matė burtininko mokinį Elidijų, bėgantį per mišką, o už jo nugaros – jauną elfų princą Kaeleną, nešinantį sulaužytą kardą. Aplink juos spietėsi gnomai ir undinės, o virš jų visų danguje švietė ryški, apvalanti šviesa.
Staiga vizijoje pasigirdo galingas, aidintis balsas, kuris skambėjo visiškai kitaip nei Morvato – tai buvo pačios žemės balsas:
„Tas, kurį visas pasaulis laikys išdaviku, neš tiesos ugnį. Sandoris su tamsa bus sulaužytas krauju.“
Morana staiga aiktelėjo ir atgavo sąmonę, krisdama ant kelių ant medinių trobelės grindų. Ji sunkiai kvėpavo, o ant jos kaktos stambiais lašais kando prakaitas. Ji ką tik gavo pranašystę iš paties planetos dvasios gelmių – viziją, kurios Morvatas tikrai nenorėjo, kad ji pamatytų.
Ji lėtai pakėlė galvą ir pažvelgė į tamsų trobelės kampą, kur vis dar tūnojo Morvato likučiai. Ragana suprato baisų dalyką: tas, kurį dabar visi laiko didžiausiu išdaviku – princas Kaelenas, apkaltintas tėvo nunuodijimu – yra vienintelis, galintis išgelbėti šį pasaulį. O ji pati, sudariusi sandorį su blogio dievu, ką tik tapo didžiausia kliūtimi tam išsipildyti.
Ragana lėtai atsistojo, jos širdyje pasisėjo pirmoji nepasitikėjimo ir baimės sėkla. Ji privalėjo išlaikyti paslaptį prieš Morvatą, nes jei tamsusis dievas sužinos apie šią viziją, jis sunaikins princą dar prieš jam išsivaduojant...