15 skyrius: Slaptas paktas

Vieta: Asteroidas 101955 „Benu“ // Buvusi nelegali kasykla „Bedugnė“
Liko laiko iki pilno sistemos valymo: 39 valandos
Šaltis kasyklos šachtoje gniaužė plaučius. Čia, giliai po tamsia asteroido uoliena, nebuvo jokios prabangos. Šviesą skleidė tik kelios nešiojamos lauko lempos, pastatytos ant surūdijusių metalinių dėžių. Aplink purviną, pramoninį stalą sėdėjo žmonės, kurie dar vakar liepė žudyti vieni kitus.
Atmosfera buvo persunkta tokia paranoja, kad apsauginiai laikė pirštus ant gaidukų. Kairėje pusėje sėdėjo Marso lyderė Ariana Vos, jos uniforma buvo padengta raudonomis dulkėmis. Dešinėje – Žemės admirolas Vensas, kurio veidas po neseniai įvykusio Mėnulio mūšio atrodė pasenęs dešimčia metų. Šalia jų sėdėjo Veneros pirmininkė Valerija Kros, drebanti po „Afroditės“ miesto katastrofos.
– Mes sugaišome per daug laiko, – šaltai ištarė Ariana Vos, žiūrėdama tiesiai į Vensą. – Kol tavo kreiseriai šaudė į mano laivus, ateiviai užrakino mūsų miestus.
– Tavo laivai judėjo link Žemės, komisare, – nukirto Vensas. – Mes tik gynėmės nuo išdavikų.
– Užteks! – Viktoras Alenas žengė prie stalo vidurio. Visi žvilgsniai nukrypo į jį. Po Ganimedo ir Veneros pragaro jo balsas turėjo naują, plieninį svorį. Šalia jo stovėjo Elena Vais, spausdama rankose analoginį failų paketą. – Žemė, Marsas ir Venera nebeturi laiko ginčams. Mes turime lygiai trisdešimt devynias valandas, kol jų orbitiniai kreiseriai sudegins mūsų planetų paviršius.
Viktoras lėtai apsidairė.
– Mes buvome akli. Mes leidome karpotiečiams mus sukiršinti. Bet dabar mes žinome tiesą. Šis karas nėra mūsų. Tai jų karantino filtras. Ir vienintelis būdas jį sulaužyti – sukurti Pilkąją sąjungą. Sąjungą be skaitmeninių kodų, be melo ir be politinių ambicijų. Tik viena bendra žmonijos jėga.
– Ir kas vadovaus šiai sąjungai? – paklausė Valerija Kros, jos balsas virpėjo. – Marsas? Žemė? Mes nepasitikime vieni kitais.
Admirolas Vensas lėtai pakėlė akis ir pažiūrėjo į Viktorą.
– Tu buvai tas, kuris atvėrė mums akis Titane. Tu atskridai į Veneros pragarą. Žemė nepaklus Marsui, o Marsas nepaklus Žemei. Bet mes abu galime paklusti žmogui, kuris rizikavo viskuo, kad išgelbėtų mus nuo mūsų pačių aklumo. Ministre Alenai... sąjungai turi vadovauti tu.
Ariana Vos akimirką dvejojo, tada trumpam linktelėjo galva.
– Marsas sutinka. Tapk mūsų tiltu, Viktorai. Bet paskubėk, nes mūsų laikas bėga.
Viktoras giliai įkvėpė, jausdamas ant savo pečių gulančią visos Saulės sistemos naštą. Jis pažvelgė į Eleną, ir ši ant stalo padėjo ranka pieštą schemą – „Klajūno“ analoginių variklių modifikaciją.
– Planas paprastas, – pradėjo Viktoras. – Žemė duos savo „Soliario impulsą“. Marsas duos savo likusius greituosius naikintuvus. Venera – kuro formulas. Mes perdarysime visus likusius laivus į analoginius. Mes smogsime jiems taip, kaip jie nesitiki – rankiniu būdu.
Staiga visos lauko lempos kasykloje sekundei užgeso.
Spengianti tyla užgulė patalpą. Po kelių sekundžių mechaniniai sensoriniai prietaisai, kuriuos Jonas Smitas buvo pastatęs prie įėjimo, pradėjo pašėlusiai spingsėti. Admirolo Venso rankinis radijo imtuvas išspjovė statinį triukšmą, kuris greitai virto pažįstamu, purpuriniu kodu ekrane.
– Sensorinė įranga rodo judėjimą... – sušnibždėjo Elena, jos veidas prarado bet kokią spalvą. – Virš asteroido išniro Karpoto sunkusis kreiseris. Jo jutikliai ieško mūsų.
Sunkios plieninės šachtos durys pradėjo dejuoti nuo išorinio magnetinio spaudimo. Kažkas iš esančių viduje, nepaisant visų patikrinimų, sugebėjo atsinešti paslėptą Karpoto sekimo mikroschemą. Išdavikas vėl buvo tarp jų, o ateivių kreiseris jau buvo pasiruošęs užveržti spąstus tiesiai ant naujosios sąjungos lyderių galvų.

16 skyrius: Trojos arklys

Asteroido „Benu“ gelmės drebėjo nuo artėjančio Karpoto sunkaus kreiserio gravitacinio grąžto. Uolienų dulkės sėjosi ant pramoninio stalo, o viršuje esantys mechaniniai jutikliai klykė. Išdavystės tvaikas vėl užgulė patalpą.
Viktoras Alenas suprato, kad jie neturi laiko tradicinėms žvalgybos apklausoms. Jis išsitraukė Jono Smito nešiojamąjį dažnių ieškiklį, kuris reagavo tik į gyvų audinių bioelektrinius pakitimus. Karpoto mikroschemos, implantuojamos į žmones, veikė naudodamos pačio šeimininko nervų sistemos energiją.
– Visi rankas ant stalo! – suriko Viktoras, nukreipdamas ieškiklį į delegatus.
Prietaisas tylėjo ties Vensu, ties Ariana Vos, tačiau kai spindulys pasiekė vyriausiąjį Veneros pirmininkės Valerijos Kros patarėją, skeneris nušvito ryškia purpurine spalva. Patarėjo akys išsiplėtė. Jis nesuspėjo griebti ginklo – Arianos Vos sargybiniai jį akimirksniu prispaudė prie stalo. Iš jo švarko pamušalo iškrito maža, gyva, judanti organinė mikroschema, siuntusi signalą į orbitą.
– Jie žino, kad jūs čia, – pro sukastus dantis iškošė išdavikas. – Jūs jau mirę.
– Ne šiandien, – nukirto Jonas Smitas, sutraiškydamas mikroschemą savo sunkiu batu.
Tačiau viršuje esantis kreiseris jau pradėjo uolienos skaldymą. Padėtis atrodė beviltiška. Būtent tada Elena Vais žengė į priekį, jos veide tvyrojo šaltas ryžtas.
– Mes turime pasinaudoti „Klajūnu“, – pasakė ji Viktorui. – Laivas visiškai analoginis. Karpoto jutikliai jo nemato, bet jei aš tyčia aktyvuosiu vieną iš senų, nelegalių radijo retransliatorių ir išmesiu jį į kitą asteroido pusę, ateiviai pagalvos, kad mes bėgame ten. Aš nukreipsiu jų dėmesį. Tai duos jums laiko išskraidinti lyderius su jūsų šatlais.
– Tai savižudybė, Elena! – sušuko Viktoras, griebdamas ją už rankos. – Jie tave sunaikins, kai tik pamatys signalą.
– Jie pamatys signalą, bet jie nematys „Klajūno“, – ji liūdnai, bet užtikrintai nusišypsojo. – Aš pasikliauju Smito mechaniniais svertais. Aš tiesiog pranyksiu šešėliuose, kai jie atidengs ugnį į masalą. Pasitikėk manimi, ministre.
Elena puolė į „Klajūno“ šliuzą. Po kelių minučių tolimoje asteroido pusėje nušvito galingas, suklastotas skaitmeninis bėgimo pėdsakas. Karpoto kreiseris akimirksniu sureagavo – jo milžiniški, juodi šarvai apsisuko, nukreipdami gravitacinį grąžtą tolyn nuo kasyklos. Tai leido Viktorui, Arianai Vos ir admirolui Vensui sėkmingai evakuotis su trimis mažais, paslėptais transportais. Elena atliko savo užduotį, o „Klajūnas“ vėl ištirpo tamsiuose kosmoso šešėliuose.
Pabėgę iš spąstų ir pasiekę slaptą Žemės karinę stotį, Pilkosios sąjungos nariai suprato, kad atviru mūšiu jie nelaimės. Liko mažiau nei trisdešimt valandų iki planetų sterilizacijos. Viktoras Alenas pasiūlė neįtikėtiną taktiką – Trojos arklio strategiją, pagrįstą netikru pasidavimu ir karpotiečių arogancija.
Planas buvo toks: Veneros diplomatai turėjo išsiųsti pranešimą Karpoto Vyriausiajam stebėtojui, pranešdami, kad po įvykių „Afroditės“ mieste ir asteroide „Benu“, žmonijos pasipriešinimas visiškai palūžo. Jie pasiūlė visišką, besąlygišką kapituliaciją. Kad planas atrodytų įtikinamai, Žemės ir Marso laivynai turėjo pradėti demonstratyviai išjungti savo orbitinių genčių reaktorius.
Tačiau tikroji taktikos esmė slypėjo giliau. Žmonės nusprendė panaudoti pačią Karpoto technologijų prigimtį prieš juos pačius. Karpoto kreiseriai, būdami technologiškai pranašesni, priimdami pasidavimą visada naudojo tiesioginį skaitmeninį duomenų tiltą su pasiduodančios pusės laivais, kad nuotoliniu būdu perrašytų jų branduolius ir patikrintų demilitarizacijos procesą.
Žmonės nusprendė leisti jiems prisijungti. Tačiau vietoj reaktoriaus duomenų, Žemės ir Marso programuotojai, pasinaudodami daktaro Barko serverio spragomis, paruošė mirtiną skaitmeninį virusą, užmaskuotą kaip standartiniai kapituliacijos dokumentai. Tuo pat metu, kai vyks šis duomenų perdavimas, visi likę modifikuoti analoginiai laivai, vadovaujami „Klajūno“, turėjo prisėlinti prie pat Karpoto flagmano fizinio korpuso, nešini Žemės „Soliario impulsu“.
– Jie tikisi, kad mes nusilenksime, – pasakė Viktoras Alenas, žiūrėdamas į susirinkusius kapitonus. – Jie mano, kad mes esame laukiniai, kurie iš baimės pasirašys bet ką. Mes leisime jiems taip manyti. Bet kai jie atidarys savo skaitmeninius vartus mūsų pasidavimui, mes įžengsime į jų namus su ugnimi.
Karpoto vyriausiasis stebėtojas giliojo kosmoso salėje gavo Veneros siųstą kapituliacijos užklausą. Ekrane rodėsi, kad visi žmonių laivynai gęsta vienas po kito. Ateivio veidrodinis vizorius sužibo pergalingu purpuru. Jis priėmė pasidavimo sąlygas ir pareikalavo, kad pats Žemės sąjungos lyderis Viktoras Alenas atvyktų į jų flagmaną pasirašyti akto.
Paskutinis veiksmas prasidėjo, o laikrodis nenumaldomai skaičiavo paskutines valandas.

17 skyrius: Informacinis karas

Karpoto imperijos flagmanas „Naktinis skliautas“ duso nuo savo paties didybės. Tai buvo ne šiaip erdvėlaivis, o dešimties kilometrų ilgio, šviesą sugeriantis juodas monolitas, pakibęs tarp Žemės ir Mėnulio. Viktoras Alenas, lydimas dviejų beginklių sargybinių, žengė per milžinišką flagmano priimamąjį salį. Čia nebuvo jokių baldų ar dekoracijų – tik šaltas, pulsuojantis metalas ir tūkstančiai vertikalių, purpurinių šviesos gijų, kuriose sukosi skaitmeniniai duomenys.
Kai Viktoras susitiko su pačiu Vyriausiuoju stebėtoju, tiesa, kurią jis išvydo ateivio proto projekcijose, jį tiesiog sukrėtė. Tai nebuvo paprastas laukinių rasių filtras ar moralinis karantinas. Karpoto imperijos tikslas buvo kur kas baisesnis.
– Jūs manote, kad mes jus stabdome, nes bijome jūsų agresijos? – sintetinis stebėtojo balsas nuskambėjo tiesiai Viktoro galvoje, kol aplink juos ore materializavosi trimačiai galaktikos žemėlapiai. – Ne, ministre. Žmonija nėra unikali. Jūs esate tik biologinis kuras. Mūsų imperija nesiplečia tradiciniu būdu. Mes maitinamės jaunų civilizacijų technologiniu ir evoliuciniu potencialu. Mes leidžiame jums augti, pasiekti tam tikrą tašką, o tada per karantiną išprovokuojame jūsų pačių savinaiką. Jūsų planetų atominių ir plazminių variklių sprogimai, jūsų sudeginta energija – visa tai mūsų stotys sugeria ir paverčia gryna energija mūsų pačių išlikimui. Jūs esate ne mokiniai, o tiesiog užaugintas derlius, kurį atėjo laikas nuimti.
Viktoro Aleno veidu nusirito šalto prakaito lašas, tačiau jis privalėjo išlaikyti visišką ramybę. Jis žinojo, kad kiekviena jo iškovota minutė yra gyvybiškai svarbi Elenai.
Tuo pat metu flagmano išorėje, absoliučioje tamsioje erdvėje, lėtai judėjo „Klajūnas“. Elena Vais ir kapitonas Jonas Smitas valdė laivą tik naudodami mechaninius svertus ir optinį ieškiklį. Ant „Klajūno“ priekinio denio buvo pritvirtintas sunkusis Žemės „Soliario impulso“ gravitacinis užtaisas.
– Atstumas – penki šimtai metrų, – sušnibždėjo Elena, žiūrėdama pro teleskopą. – Navigacija nefiksuoja mūsų, bet jei jie tiesiog pažiūrės pro išorines kameras, mes būsime pastebėti. Smitai, dar vienas azoto impulsas į dešinę.
Smitas patraukė svirtį. Laivas be garso prisiglaudė prie milžiniškų, juodų flagmano šarvų šešėlio, tiesiai po pagrindiniu emiterio skydų generatoriumi. Elena, vilkėdama kosminį skafandrą, išlipo ant korpuso ir rankiniu būdu, mechaniniais magnitais pradėjo tvirtinti gravitacinį užtaisą prie ateivių laivo metalo. Jos deguonies atsargos seko, o pirštai stingo nuo kosminio šalčio, bet ji sugebėjo laiku paruošti mechaninį detonatorių.
Kol Elena tvirtino užtaisą, jungtinė Žemės ir Marso programuotojų komanda giliai pogrindyje aktyvavo savo Trojos arklį. Tuo momentu, kai Karpoto flagmanas atvėrė skaitmeninį duomenų tiltą, kad priimtų oficialius Žemės pasidavimo dokumentus, žmonės paleido mirtiną virusą, sukurptą iš daktaro Barko serverio spragų.
Įsilaužimas suveikė kaip skaitmeninis cunamio smūgis. Virusas ne tik pradėjo destabilizuoti flagmano apsaugines sistemas, bet ir atvėrė giliausius Karpoto imperijos archyvus. Žmonijos ekranuose nušvito informacija, kuri akimirksniu pakeitė visą strateginį vaizdą.
Paaiškėjo didžioji paslaptis: Karpoto imperija kitoje galaktikos pusėje jau kelis dešimtmečius kariauja milžinišką, alinantį pilietinį karą su kitomis pavergtomis rasėmis. Jų ištekliai buvo visiškai išsekę. Saulės sistemoje esantis keturių kreiserių laivynas nebuvo didingos armijos avangardas – tai buvo viskas, ką jie galėjo sau leisti atsiųsti į šį galaktikos pakraštį. Jie neturėjo jokių pastiprinimų. Visi jų gąsdinimai ir ultimatumai laikėsi tik ant blefo, arogancijos ir technologinio pranašumo iliuzijos.
Viktoras Alenas, stovėdamas priešais Vyriausiąjį stebėtoją, pamatė, kaip purpurinės gijos aplink juos pradėjo trūkinėti ir kibirkščiuoti. Ateivio veidrodinis vizorius suvirpėjo.
– Jūsų virusas... tai neįmanoma... – sintetinis stebėtojo balsas pirmą kartą per visą laiką sutriko ir pasigirdo mechaninis trikdis.
Viktoras lėtai nusišypsojo, nors jo širdis vis dar daužėsi. Jo rankinis laikrodis rodė, kad Elenos laikas baigėsi.
– Mes galbūt ir esame laukiniai, stebėtojau, – ištarė Viktoras, žengdamas žingsnį atgal link šliuzo durų. – Bet jūsų narvas ką tik sugedo. Ir jūsų derlius šįkart ateis su ugnimi.

18 skyrius: Ganimedo aidas

Karpoto flagmano „Naktinis skliautas“ viduje prasidėjo tikras skaitmeninis pragaras. Žmonių programuotojų paleistas virusas plito lyg kompiuterinis maras, o didžiulės purpurinių duomenų gijos salėje viena po kitos sproginėjo, virsdamos pavojingais elektros lankais. Vyriausiasis stebėtojas suklupo, jo veidrodinis vizorius chaotiškai mirksėjo, bandydamas suvaldyti yrančias laivo gyvybės sistemas.
Viktoras Alenas, pasinaudojęs ugnies ir dūmų sumaištimi, pasileido bėgti atgal link šatlo platformos. Sienos aplink jį dejuojo, automatinės apsaugos durys pradėjo chaotiškai užsidarinėti ir vėl atsidaryti. Viename iš koridorių priešais jį išniro du sužeisti Karpoto agentai vaškinėmis kaukėmis, tačiau juos akimirksniu patiesė Viktoro apsauginiai, panaudoję sunkius, rankinius kinetinius šautuvus – ginklus, kurių ateivių skaitmeniniai jutikliai nespėjo nuskaityti. Viktoras įšoko į Žemės šatlo liuką likus vos kelioms sekundėms iki tol, kai pagrindinis priimamojo denio oro užraktas buvo visiškai dehermetizuotas. Šatlo varikliai surypavo, rankiniu būdu atsiplėšdami nuo degančio giganto.
Tuo pat metu visoje Saulės sistemoje nuvilnijo koordinuoto sukilimo banga. Kadangi virusas per flagmano ryšių tiltą paralyžiavo visų Karpoto stebėjimo stočių duomenų srautus, planeta po planetos pradėjo keltis į kovą. Marso lyderė Ariana Vos ir Žemės admirolas Vensas, pasinaudodami iš anksto popieriuje suderintu planu „Olimpas“, davė vieningą signalą.
Marse: Ariana Vos asmeniškai vadovavo požeminių karinių pajėgų proveržiui, modifikuotais kalnakasybos lazeriais ore sudegindama dešimtis Karpoto dronų, blokavusių miestų išėjimus.
Žemėje ir Mėnulyje: Admirolo Venso likęs laivynas pakilo iš slėptuvių ir, nenaudodamas skaitmeninių radarų, paleido rankomis nutaikytas torpedų salves į sutrikusius ateivių kreiserius.
Ganimede ir Europoje: Ledo darbininkai, sužinoję tiesą apie Marso išdavystės klastą ir tikrąjį Karpoto veidą, užėmė ateivių administracinius postus, panaudodami sunkiasvorius ledo grąžtus kaip ginklus.Tačiau pati didžiausia, mirtina rizika šiuo metu tvyrojo prie pat „Naktinio skliauto“ šarvo. „Klajūnas“ vis dar buvo mechaniškai prikabintas prie flagmano korpuso, o Elena Vais ką tik baigė montuoti „Soliario impulsą“.
Šio ginklo aktyvavimas kėlė kraupią dilemą. Kadangi gravitacinis užtaisas buvo sukurtas iškreipti pačią erdvę ir sukurti trumpalaikį juodosios skylės singuliarumą, jo sukurta banga turėjo akimirksniu sugriauti bet kokį fizinį objektą kelių tūkstančių kilometrų spinduliu. Jei Elena aktyvuos užtaisą būdama čia, gravitacinė anomalija ne tik sudraskys Karpoto flagmaną, bet ir prarys patį „Klajūną“ kartu su ja bei Jonu Smitu. Jie neturėjo jokių skaitmeninių skaičiavimų – tik mechaninį laikrodinį detonatorių, kurį reikėjo nustatyti ir spėti pabėgti inercija, nenaudojant variklių.
– Laiko nėra, ministre, – Elenos balsas laidiniu ryšiu pasiekė Viktoro bėgantį šatlą. – Karpoto flagmanas bando aktyvuoti savo avarinius planetų naikinimo ginklus, nukreiptus tiesiai į Marsą. Jei aš nepaspausiu šio mechaninio sverto dabar, Marsas pavirs pelenais.
Viktoras Alenas per šatlo iliuminatorių matė milžinišką flagmano siluetą ir mažą, vos pastebimą „Klajūno“ tašką ant jo šarvų.
– Elena, nustatyk laikmatį ir traukitės! – sušuko Viktoras. – Mes jus pridengsime!
– Per vėlu bėgti inercija, jie mus pastebės rankinėmis kameromis, – fone pasigirdo šiurkštus Jono Smito balsas, griebiantis mechaninį šturvalą. – Mes paleidžiame užtaisą. Elena, užsidaryk liuką. Ministre... pasakykite jiems, kad asteroidų žiedas niekada nepasidavė.
Elena lėtai nuleido mechaninį detonatoriaus svertą. Karpoto flagmano gilumoje nušvito baisi, juoda, fizikos dėsnius neigianti gravitacinė dėmė, pradėjusi lėtai praryti kosminį milžiną iš vidaus. „Naktinio skliauto“ korpusas pradėjo suktis ir lūžti, o raudonas planetų naikinimo laikmatis virš Marso staiga sumirgėjo ir užgeso. Tačiau juodoji skylė nepagailėjo nieko – jos gravitacinė kilpa pradėjo nenumaldomai traukti ir patį „Klajūną“ į bedugnę.

19 skyrius: Diplomatija prie bedugnės krašto

Baisi, juoda anomalija prie Mėnulio orbitos traukėsi, palikdama po savęs tik visišką tuštumą. Karpoto flagmanas „Naktinis skliautas“ ir su juo susiliejęs „Klajūnas“ tiesiog išnyko iš realybės audinio. „Soliario impulso“ sukeltas gravitacinis bangos aidas nusirito per visą perimetrą. Tai buvo fizinė, griaunanti banga, kuri tarsi cunamis smogė artėjantiems Žemės ir Marso laivynams.
Admirolas Vensas ir Ariana Vos buvo pasiruošę – gavę perspėjimą, jie iš anksto nurodė visiems laivams apsisukti priekiniais, sunkiausiai šarvuotais bortais į sprogimo epicentrą ir pilna galia aktyvuoti avarinius struktūrinius magnetus. Kreiseriai drebėjo, metalas klykė nuo gravitacinio šlyties poveikio, o keli mažesni abiejų pusių naikintuvai buvo nublokšti ir apgadinti. Tačiau jungtinis žmonijos laivynas išgyveno. Jie išlaikė rikiuotę, o likę trys Karpoto blokados kreiseriai, nukentėję nuo viruso ir sukrėsti savo flagmano žūties, pradėjo panikoje trauktis atgal, link išorinių sistemos ribų.
Viktoras Alenas, kurio šatlas spėjo pasitraukti į saugų atstumą, suprato, kad bėgantys ateiviai vis dar turi pakankamai jėgų grįžti su likusiu savo galaktikos laivynu ir nušluoti žmones. Jis negalėjo leisti Elenos ir Jono Smito aukai nueiti perniek. Viktoras privertė savo ryšininkus perimti paskutinius veikiančius Karpoto kreiserių dažnius ir tiesiogiai kreipėsi į likusius ateivių vadus. Tai buvo įtempčiausios diplomatinės derybos žmonijos istorijoje – derybos pačiame bedugnės krašte.
– Jūsų flagmano nebėra, – Viktoro balsas, persmelktas gilaus skausmo dėl prarastos Elenos, skambėjo neįtikėtinai šaltai ir tvirtai ateivių garsiakalbiuose. – Jūs pamatėte, ką gali mūsų analoginis ginklas. Jei žengsite dar vieną žingsnį link mūsų planetų, mes detonuosime tokius pat užtaisus prie kiekvieno jūsų laivo.
Karpoto kreiserio vadas, vis dar kovojantis su yrančia laivo programine įranga, atkirto mechaniniu šnabždesiu:
– Laukinis ministre... Jūs sunaikinote vieną stotį. Mūsų imperija valdo tūkstančius sistemų kitoje galaktikos pusėje. Mes sugrįšime su tūkstančiais laivų ir jūsų Saulės sistema pavirs dulkėmis. Jūsų sąjunga tėra laikinai išsigelbėjęs gyvūnas.
Būtent šią akimirką Viktoras Alenas paleido paskutinį, mirtiną žmonijos programuotojų paruoštą blefą. Kol vyko derybos, Žemės ir Marso programišiai, pasinaudodami visiškai atvirais ir viruso pažeistais ateivių kompiuteriniais tinklais, sugeneravo netikrą duomenų paketą. Jie suvaidino, kad sukilimas vyksta ne tik čia, bet kad žmonių virusas per Karpoto ryšių retransliatorius jau buvo išsiųstas į jų pačių galaktiką, tiesiai pas tas pavergtas rases, su kuriomis Karpoto imperija kariavo savo alinantį pilietinį karą.
Programuotojai ateivių ekranuose paleido suklastotus pranešimus, rodančius, kad kitose imperijos sistemose prasidėjo masinis kompiuterinių tinklų kolapsas, o sukilėliai kitoje galaktikos pusėje gavo Žemės analoginių ginklų brėžinius.
– Jūs nesuprantate, – pasakė Viktoras Alenas, žiūrėdama į purpurinį ryšio ekraną. – Mes neketiname laukti jūsų čia. Mūsų virusas jau skrieja per jūsų pačių tinklus namuose. Jūsų pavergtos rasės ką tik sužinojo, kaip išjungti jūsų skaitmeninius skydus. Jei dabar nepasitrauksite ir neuždarysite karantino visam laikui, jūsų imperija subyrės iš vidaus dar nespėjus jūsų laivams apsisukti. Mes nesame jūsų derlius. Mes esame jūsų pabaigos pradžia.
Karpoto vadas ekrane sustingo. Jų superkompiuteriai, apdoroję suklastotus pranešimus apie sukilimus namų galaktikoje, parodė 99% tikimybę, kad imperija stovi ant visiško žlugimo slenksčio. Arogancija išgaravo, liko tik baimė dėl savo pačių išlikimo.
Likę trys juodi Karpoto kreiseriai staiga nutraukė visus puolimo veiksmus. Jų varikliai nušvito ryškia, balta šviesa, ir jie milžinišku greičiu pajudėjo link Koiperio juostos išorinės ribos, bėgdami iš sistemos, kurią dar prieš kelias valandas laikė savo narve. Blefas suveikė idealiai. Saulės sistema buvo laisva, bet kaina, kurią teko sumokėti, buvo siaubinga.

20 skyrius: Sulaužytas narvas

Paskutinė šio politinio trilerio šachmatų partijos scena persikėlė ant laisvo, bet karo randų nusėto Mėnulio paviršiaus. Čia, giliai po stiklo kupolu, atvertu į beribę, žvaigždėtą kosmoso tamsą, stovėjo trys žmonės: Žemės vadovas admirolas Vensas, Marso komisarė Ariana Vos ir naujasis Pilkosios sąjungos lyderis Viktoras Alenas.
Už kupolo stiklo, tiesiai virš jų, drefavo apdegęs ir pusiau ištirpęs „Gromo“ kreiserio korpusas, o tolumoje švietė melsva Žemė ir rausvas Marsas. Abi planetos vis dar gydėsi žaizdas – Titano gamyklos lėtai valėsi nuo Karpoto toksino likučių, o Europos kupoluose vėl pradėjo suktis pirmieji, dabar jau nepriklausomi, vandens gręžiniai.
Ant pjedestalo salės centre gulėjo du paprasti, fiziniai daiktai: Elenos Vais naudotas pieštukas su logaritminiine liniuote ir kapitono Jono Smito mechaninis sekstantas, kurį gelbėtojai rado drefuojantį tarp Cereros nuolaužų. Šioje naujoje eroje jie buvo paskelbti didžiausiais žmonijos suvereniteto simboliais. Pilkosios sąjungos įsakymu, visuose naujai statomuose kosminiuose laivuose nuo šiol buvo privaloma įrengti atsarginius, visiškai mechaninius valdymo pultus. Elenos ir Smito atminimas buvo pagerbtas ne akmeniniais paminklais, o pačia žmonijos išlikimo filosofija: mes daugiau niekada nebūsime akli skaitmeniniame narve.
– Jie pasitraukė už Koiperio juostos ribų, – pranešė Ariana Vos, žiūrėdama į taktinius popierinius žemėlapius, kuriuos dabar naudojo jos štabas. – Jų stebėjimo stotys išjungtos. Mes kontroliuojame visą sistemą. Pirmą kartą istorijoje tarp Žemės ir Marso nebėra sienų.
– Tačiau mes sumokėjome baisią kainą, komisare, – tyliai ištarė admirolas Vensas, pataisydamas savo uniformą. – Pusė mūsų laivyno sunaikinta. Mūsų pramonė sugriauta.
Viktoras Alenas lėtai priėjo prie panoraminio lango. Jis palietė šaltą stiklą ir nukreipė žvilgsnį toli už Saulės sistemos ribų, ten, kur bėgo išgąsdinti Karpoto kreiseriai. Jo veide nebuvo pergalės džiaugsmo – tik sunkus, politinis pragmatizmas.
– Mes nelaimėjome karo, admirole, – ramiu, plieniniu balsu pasakė Viktoras. – Mes tik laimėjome laiko.
Ariana ir Vensas atsigręžė į jį. Kambaryje suvešėjo spengianti tyla.
– Mūsų programuotojų paleistas informacinis blefas buvo tobulas, – tęsė Viktoras, jo akys susiaurėjo stebint žvaigždes. – Karpoto imperija patikėjo, kad jų namų galaktika dega, o jų pavergtos rasės gavo mūsų ginklus. Jie pabėgo, nes manė, kad stovi ant bedugnės krašto. Tačiau tai tik laiko klausimas. Jų superkompiuteriai anksčiau ar vėliau išanalizuos duomenų srautus. Jie supras, kad tiesa apie sukilimą kitoje galaktikos pusėje buvo tik mūsų klasta. Jie supras, kad laukinė žmonijos rasė juos tiesiog pergudravo.
– Ir kas tada? – sušnibždėjo Ariana Vos.
Viktoras lėtai atsisuko į savo buvusius priešus, o dabar – vienintelius tikrus sąjungininkus.
– Tada jie sugrįš. Ne su keturiais blokuojančiais kreiseriais ir ne su diplomatiniais pasiuntiniais. Jie sugrįš su visa savo naikinimo armada, pasiryžę nušluoti mus nuo šios sistemos veido, kad šis melas niekada neišplistų. Narvas sulaužytas, ponai. Bet už jo ribų prasideda tikroji tamsuma. Mums liko keli dešimtmečiai pasiruošti tikram, tarpžvaigždiniam karui dėl mūsų rūšies išlikimo. Ir šįkart mes privalome būti pasirengę.
Už lango vakuume sužibo mažas, naujo tipo tyrinėtojų laivo bandomasis variklis – laivo, kuris pirmą kartą buvo statomas bendromis Žemės ir Marso rankomis.
O tolimame, giliojo kosmoso sektoriuje, Karpoto stoties ekranuose, vienas pilkas, suklastotas kodas staiga sumirgėjo, pranešdamas apie sistemos klaidą. Tikroji tiesa pamažu pradėjo aiškėti ateiviams, o laikrodis iki jų sugrįžimo pradėjo skaičiuoti pirmąsias sekundes.