Į telefoną atėjo žinutė: „Viršijote greitį. Bauda – 120 eurų. Susimokėti iki mėnesio 15 dienos.“

Širdis akimirksniu nusirito į kulnus. Šaltas prakaitas išpylė kaktą, širdis ėmė duotis lyg varlė kišenėje, o prieš akis pradėjo suktis baisiausi teismo procesų scenarijai. Kur aš taip, kaip akis išdegusi, zvimbiau? Gal ir pražiopsojau tą naują trikojį, kurį neseniai pastatė už posūkio? Varge, vargeli... O jeigu dar ir teises atims?!

Prasidėjo karštligiška proto revizija. Bandžiau prisiminti kiekvieną savo pastarųjų dienų maršrutą. Taip, antradienį skubėjau į parduotuvę, nes akcijiniai sviesto pakeliai tiesiog tirpo akyse. Bet negi aš ten lėkiau greičiau nei 50 km/h? Na, nebent mintyse...

Ir staiga, vidury šios panikos atakos, mane aplankė nušvitimas. Toks skaidrus ir raminantis, tarsi angelo prisilietimas. Aš gi neturiu ir niekada neturėjau jokio automobilio. Ir tų teisių, žalty, neturiu. Na, o vairuotojo pažymėjimo egzaminą išlaikiau gal tik savo giliuose sapnuose, ir tai, senatvė – ne džiaugsmas, nė velnio aš jų nubudusi neatsimenu, o ir ta vienintelė mano transporto priemonė, kuri jokiu būdu negali viršyti greičio, yra tik išklypęs pirkinių vežimėlis.

Tad baimę nuėmė kaip ranka – akimirksniu išgaravo ir užleido vietą plačiai, bedantei šypsenai.

Pažiūrėjau aš į tą žinutę dar kartelį – šalia grėsmingo teksto, iš to strioko gi net dėmesio neatkreipiau, puikavosi įtartina nuoroda „vmisusimokeksuksciamsnet“.

„Na jau ne, pindukėliai“, – nusišypsojau. – „Kitą kartą bent jau patikrinkite, ar mano (anūkai yra palikę pas mane tokį sukriošusį ir niekam nereikalingą nabagą) paspirtukas turi valstybinius numerius“.

Ištryniau žinutę ir apsidžiaugiau: nors ir esu ubagė, bet užtat ramiai miegu, tad... pati saugiausia ir pigiausia pėsčioji Lietuvoje. Ir tik špygą jūs galite iš manęs nurauti.