Keturi nelygūs šešėliai 
PROLOGAS: Šešėlių taryba
Žmonija visada žiūrėjo į žvaigždes ieškodama atsakymo, kurį jau tūkstantmečius turėjo po kojomis. Oficialiai Žemė buvo viena. Jos miestai skendėjo triukšme, politikai kovojo dėl naftos ir sienų, o mokslininkai ginčijosi dėl radijo signalų iš kosmoso gilumos. Žmonės tikėjo savo išskirtinumu. Jie klydo. Kosmosas nebuvo tuščias – jis buvo perpildytas, o Žemė tebuvo šachmatų lenta, kurioje partija prasidėjo dar prieš pastatant pirmuosius Egipto monumentus.
Šešėlyje, anapus visuomenės akių ir oficialių radarų, planetą stebėjo keturios jėgos. Kiekviena iš jų turėjo savo vardą žmonių mitologijoje, savo tikslą ir savo melą.
Pirmieji buvo Pilkieji – šalti, technokratiniai manipuliatoriai. Jie nematė žmonijos kaip lygiavertės civilizacijos; jiems mes buvome tik genetinė žaliava ir biologinis eksperimentas. Dešimtmečius jie veikė per slaptus susitarimus su šešėlinėmis vyriausybėmis, siūlydami technologijų trupinius mainais į teisę likti nepastebėtiems. Jų tikslas buvo paprastas – tyli, sisteminga kontrolė, paverčianti Žemę milžiniška laboratorija.
Virš jų, infiltruoti į pačias galingiausias planetos politines ir karines struktūras, tūnojo Reptiloidai. Naudodami pažangiausią bio-kamufliažą ir elektromagnetines hologramas, jie vilkėjo brangius kostiumus, sėdėjo prezidentų patarėjų kėdėse ir valdė bankų sistemas. Jie troško absoliučios valdžios. Žemė jiems buvo strateginis postas galaktiniame kare, o žmonija – paklusni darbo jėga, kurią reikėjo valdyti per baimę, chaosą ir dirbtinai sukeliamus konfliktus.
Tada pasirodė Nordikai – būtybės, kurias senovės žmonės vadino angelais ir dievais. Aukšti, šviesiaplaukiai, spinduliuojantys ramybe ir netikru dvasingumu. Jie prisistatydavo kaip žmonijos vyresnieji broliai, planetos saugotojai nuo kitų kosminių grėsmių. Tačiau po jų tobula išvaizda slėpėsi fašistinis pragmatizmas. Nordikai matė Žemę kaip naujus namus savo mirštančiai rasei. Jų planas buvo „išvalyti“ planetą nuo genetinio broko – pačių žmonių – ir sukurti čia naują utopiją. Tik savo rasei.
Ir galiausiai, orbitoje, už tamsiosios Mėnulio pusės, tylėjo Insektoidai. Jie nenaudojo diplomatijos ir neturėjo individualių ambicijų. Valdomi vieno, šalto kolektyvinio proto, jie buvo kosminiai skėriai. Jiems reikėjo Žemės išteklių. Jie laukė tik vieno – momento, kai kitos trys rasės susilpnins viena kitą, kad galėtų paleisti savo spiečių ir nušluoti viską, kas gyva.
Šios keturios jėgos šimtmečius išlaikė trapią, įtemptą pusiausvyrą. Nė viena pusė nerizikavo pradėti atviro karo, nes Žemė turėjo likti nepažeista. Oficialiai ateivių nebuvo. Žmonija gyveno palaimingoje nežinioje, kol Antarktidos ledo gilumoje neatsibudo kažkas, kas privertė visas keturias rases sulaikyti kvėpavimą.
Senovinis artefaktas. „Raktas“.
Objektas, galintis duoti planetai neribotą galią arba akimirksniu išjungti jos magnetinį lauką, paliekant Žemę visiškai neapsaugotą tamsoje. Šešėlių žaidimas baigėsi. Melas tapo ginklu, o diplomatija – karo pradžia. Ir šio kosminio uragano centre stovėjo vienas žmogus, kuris netrukus turėjo sužinoti, kad visa jo realybė tebuvo kruopščiai surežisuotas spektaklis.
1 skyrius: Anomalija lede
Liftas leidosi į Šveicarijos Alpių gilumą tokiu greičiu, kad Luko Evanso ausyse spengė. Metalinė kabina vibravo, o skaitmeninis ekranas rodė skaičius, kuriais paprastas pilietis niekada nepatikėtų: –400 metrų, –600 metrų, –800 metrų. Šis bunkeris nebuvo skirtas apsisaugoti nuo atominių bombų. Jis buvo pastatytas tam, kad kažkas labai svarbaus liktų paslėpta nuo viso likusio pasaulio akių.
Šalia jo stovėjusi generolė Alisija Vens buvo įsitempusi kaip styga. Jos karinė uniforma buvo idealiai išlyginta, tačiau tamsūs ratilai po akimis išdavė, kad moteris nemiegojo mažiausiai tris paras.
– Jūs vis dar turite teisę apsisukti, Lukai, – nežiūrėdama į jį, tyliu, prikimusiu balsu ištarė Vens. – Kai pamatysite tai, kas yra ten apačioje, jūsų ankstesnis gyvenimas baigsis. Nebeliks saugumo jausmo. Nebeliks ramybės.
Lukas lengvai nusišypsojo, nors jo skrandis susitraukė į kietą mazgą. Kaip vyriausiasis tarpvalstybinės diplomatijos ir elgsenos analitikas, jis buvo matęs didžiausių pasaulio krizių užkulisius, bet ši atmosfera buvo kitokia. Čia kvepėjo ne tiesiog politine krize. Čia kvepėjo pirmykšte baime.
– Generole, jūs mane ištempėte iš lovos trečią valandą ryto ir įsodinote į karinį viršgarsinį lėktuvą ne tam, kad dabar pasiūlytumėte grįžti namo, – ramiai atsakė Lukas, pataisydamas savo švarko apykaklę. – Kas ten, apačioje? Man buvo pasakyta tik apie „krizinį incidentą Antarktidoje“.
Liftas sublogo ir sustojo. Sunkios hidraulinės durys pradėjo lėtai skirtis į šonus.
– Tai ne incidentas, – ištarė Vens, žengdama į priekį. – Tai pabaiga visko, ką mes žinojome apie savo vietą visatoje.
Jie atsidūrė milžiniškoje, sterilioje laboratorijoje. Visur mirgėjo kompiuterių ekranai, dešimtys mokslininkų baltais chalatais chaotiškai bėgiojo nuo vieno pulto prie kito. Salės centre stovėjo skaidrus, iš storo šarvuoto stiklo pagamintas kubas. Jo viduje, pakibęs ore be jokių matomų atramų, levitavo juodo, matinio metalo objektas. Jis buvo maždaug rankinio bagažo lagamino dydžio, taisyklingos geometrinės formos, primenančios briaunuotą cilindrą. Jo paviršiumi bėgiojo vos pastebimos, blankios violetinės gijos.
Tačiau labiausiai Luką sukrėtė ne pats daiktas, o vaizdas didžiuliame pagrindiniame ekrane. Ten buvo rodomas tiesioginis vaizdo ryšys iš uždarų JT Saugumo Tarybos kabinetų. Didžiausių pasaulio valstybių vadovai tiesioginiame eteryje šaukė vieni ant kitų. Prancūzijos prezidentas daužė kumščiu per stalą, o JAV vadovo veidas buvo išbalęs kaip drobė.
– Jie panikuoja, – konstatavo Lukas, prieidamas prie stiklinio kubo. – Kodėl?
Prie jų prieis vyriausiasis projekto mokslininkas, daktaras Aris Kaufmanas. Jo rankos lengvai drebėjo, kai jis spaudė planšetinio kompiuterio ekraną.
– Jie panikuoja, nes laikas baigiasi, – įsiterpė Kaufmanas. – Prieš penkias dienas Amundseno-Skoto stoties gręžėjai Antarktidoje, keturių kilometrų gylyje po ledu, aptiko šį... objektą. Mes jį vadiname „Raktu“. Kai tik jį ištraukėme į paviršių, aplink Žemės orbitą prasidėjo anomalijos. Mūsų palydovai fiksuoja keistus signalus. Jie sklinda ne iš giliojo kosmoso. Jie sklinda iš taškų virš mūsų atmosferos. Kažkas mus stebi. Ir tie „kažkas“ pradėjo tarpusavyje aktyviai komunikuoti, vos tik Raktas gavo deguonies.
– Nori teigti, kad mes ne vieni? – Lukas pakėlė antakius, bandydamas išlaikyti analitinį šaltakraujiškumą. – Oficialiai juk nėra jokių įrodymų. Tik sąmokslo teorijos.
– Įrodymai tiesiai prieš jus, Lukai, – Vens ranka parodė į levituojantį juodą cilindrą. – Šis objektas spinduliuoja nepažinią energijos formą, kuri nepaklūsta žinomiems fizikos dėsniams. Jis kuria savo gravitacinį lauką. Bet keisčiausia ne tai. Daktarai, parodykite jam.
Kaufmanas linktelėjo ir davė ženklą vienam iš asistentų. Šis priėjo prie stiklo ir pridėjo savo delną prie specialaus jutiklio, sujungto su kubo vidumi. Nieko neįvyko. Juodas objektas liko nejudrus.
– O dabar, Lukai, prieikite jūs, – paprašė daktaras. – Jūsų failuose pažymėta, kad turite retą, gryną tam tikrų europidų genetinę liniją, nepaliestą specifinių mutacijų. Pridėkite ranką prie kito skenerio.
Lukas akimirką sudvejojo. Paranoja, kuria buvo persmelktas šis kambarys, pradėjo veikti ir jį. Vis dėlto jis žengė į priekį ir tvirtai prispaudė delną prie šalto stiklo jutiklio.
Akimirksniu laboratorijoje pasigirdo žemas, vibracinis garsas, nuo kurio suvibravo Luko dantys. Juodojo artefakto violetinės gijos akimirksniu plūstelėjo ryškia, neonine šviesa. Objektas kube apsisuko aplink savo ašį, o ore virš jo išsiskleidė trimatė, švytinti holograma. Tai nebuvo žvaigždėlapis. Tai buvo sudėtingas, besikeičiantis kodas, primenantis gyvą organizmą.
Lukas atšoko atgal, jo širdis daužėsi kaip pašėlusi.
– Kas per velniava? – išsprūdo jam.
– Jis reaguoja į žmonių DNR, – sušnabždėjo Kaufmanas, jo akyse degė mokslinis pamišimas ir kartu siaubas. – Ne į kiekvieną. Tik į tam tikrus kodo segmentus. Tai ne šiaip mašina. Tai įrenginys, kuris buvo suprogramuotas laukti mūsų. Arba tų, kurie mus sukūrė. Šis artefaktas spinduliuoja milžinišką energijos kiekį – skaičiavimai rodo, kad jis vienas galėtų maitinti visą Europos žemyną šimtą metų. Tai neribota galia.
– Bet? – Lukas pajuto, kad yra antroji, tamsesnė medalio pusė. Diplomato instinktas jam kuždėjo, kad tokios dovanos nebūna nemokamos.
Generolė Vens žengė arčiau Luko ir pažvelgė jam tiesiai į akis. Jos balsas nukrito iki šnabždesio.
– Bet kartu su šia energija, objektas pradėjo siųsti giluminį pulsą į kosmosą. Mūsų astrofizikai ką tik iššifravo dalį to pulso struktūros. Tai nėra kvietimas draugauti, Lukai. Tai sistemos būsenos pranešimas. Artefaktas praneša, kad planetos skydas pasiruošęs deaktyvavimui. Jei kažkas jį paleis pilnu pajėgumu, Žemės magnetinis laukas tiesiog... išsijungs. Mes tapsime visiškai pažeidžiami radiacijai ir bet kokiam išoriniam puolimui.
Lukas vėl pažiūrėjo į švytintį juodą daiktą. Violetinė šviesa atsispindėjo jo akyse. Pasaulio lyderiai ekrane vis dar šaukė, nežinodami, kad sprendimas jau priimtas ne jų naudai.
– Tai reiškia, kad šis daiktas yra ir išsigelbėjimas, ir masinio naikinimo ginklas, – tyliai ištarė Lukas. – Ir tie signalai orbitoje... Jie jau skuba čia, tiesa?
– Jie jau čia, – atsakė Vens, ir jos balse pirmą kartą pasigirdo virpesys. – Jie tarp mūsų. Ir jie nori šio Rakto. Jūsų užduotis, Lukai – išsiaiškinti, kas iš mūsų sąjungininkų jau nebėra žmonės, ir neleisti jiems laimėti šių lenktynių.
2 skyrius: Pirmasis kontaktas už uždarų durų
Bunkerio strateginių pasitarimų kambarys skendėjo prietemoje. Patalpą izoliavo trys metrai švino, vario tinkleliai ir aktyvūs dažnių slopintuvai. Čia negalėjo prasiskverbti joks žemiškas signalas. Tačiau tai, kas dabar vyko kambario centre, nepriklausė mūsų pasauliui.
Milžiniškas apskritas stalas buvo tuščias, išskyrus Luko Evanso užrašų knygutę ir generolės Vens planšetę. Priešais juos, ore virš stalo, suvirpėjo trys melsvos šviesos stulpai. Tai buvo skaitmeninis ryšys, nukreiptas per slaptą Pentagono ir Ženevos ryšių mazgą.
– Ryšys stabilus, – pranešė mechaninis sistemos balsas. – Protokolas „Šešėlis“ aktyvuotas.
Lukas giliai įkvėpė, jo pirštai stipriai suspaudė rašiklį. Jis buvo apmokytas skaityti žmonių kūno kalbą – pastebėti melą iš kairiojo akies kampučio virptelėjimo ar staigaus kvėpavimo pasikeitimo. Tačiau dabar jam teks analizuoti būtybę, kuri neturėjo žmogiškos veido mimikos.
Melsvame šviesos stulpe išryškėjo siluetas. Tai buvo Pilkasis.
Būtybė buvo šiek tiek daugiau nei pusantro metro ūgio, pelenų spalvos oda, kuri atrodė lyg padengta plonu vaško sluoksniu. Jos galva buvo neproporcingai didelė, o gilios, visiškai juodos akys neturėjo nei vyzdžių, nei skleros. Jos atspindėjo kambario šviesą kaip du poliruoti obsidianai. Būtybė neturėjo drabužių, tik glotnų, pilką egzoskeletą primenantį kostiumą.
– Žemės atstovai, – pasigirdo balsas. Jis nesklido iš holograminio garsiakalbio. Garsas nuskambėjo tiesiai Luko ir Vens galvose – šaltas, sintetinis, emociškai sterilus telepatinis vertimas. – Aš esu Xylar, Oriono tinklo Technoratas. Mes stebime jūsų paniką.
Generolė Vens pasilenkė į priekį, jos balsas buvo kietas kaip plienas:
– Jūs pažeidėte 1974 metų slaptąjį memorandumą dėl Žemės oro erdvės neliečiamumo. Jūsų laivų aktyvumas orbitoje sukelia geomagnetinius trikdžius. Reikalaujame paaiškinimo.
Holograma nesujudėjo. Xylar net nemirktelėjo.
– Memorandumas buvo pasirašytas su sąlyga, kad jūsų rūšis išliks stabilios būsenos, – ramiai atsakė Pilkasis. – Antarktidos anomalijos išgavimas pakeitė lygtį. Tai, ką jūs vadinate „Raktu“, nėra jūsų nuosavybė. Tai senovinis jūsų sistemos reguliavimo įrenginys. Jūsų primityvūs mokslininkai jau bando jį aktyvuoti. Tai sukels katastrofą.
Lukas tylėjo, įdėmiai stebėdamas būtybės rankų judesius. Xylar ilgi, keturpirščiai delnai buvo sudėti ant pilvo. Nė vieno nereikalingo judesio. Jokio streso požymio. Bet kažkas Luko vidiniam diplomatiniam kompasui kėlė nerimą.
– Xylar, – pirmą kartą prabilo Lukas, jo balsas skambėjo ramiai, profesionaliai. – Jūs sakote, kad norite apsaugoti mus nuo katastrofos. Tačiau jūsų siunčiamoje sutarties atnaujinimo programoje, kurią gavome prieš valandą, yra punktas apie „visišką artefakto priežiūros teisių perleidimą Oriono grupei“.
– Tai racionaliausias sprendimas, – atsakė Xylar, jo juodos akys sekundei nukrypo į Luką. – Mes turime technologijas, galinčias saugiai izoliuoti objekto spinduliuotę. Mainais mes siūlome jūsų vyriausybėms pilną molekulinės sintezės technologijų paketą. Jūs išspręsite savo energetines ir bado problemas per vieną žemiškąjį ciklą.
– Tai skamba nuostabiai, – Lukas linktelėjo, nukreipdamas žvilgsnį į Pilkojo rankas. – Bet jūsų sutartyje yra viena loginė klaida. 14-ajame puslapyje reikalaujama, kad mes deaktyvuotume savo ankstyvojo perspėjimo radarus aplink pusiaują „tam, kad jūsų transportiniai laivai galėtų saugiai paimti objektą“. Jei objektas toks pavojingas, kodėl jums reikia išjungti mūsų gynybos sistemas visoje planetoje, o ne tik Antarktidoje?
Pilkojo holograma akimirkai suvirpėjo. Tai nebuvo techninis gedimas. Lukas pastebėjo, kaip būtybės ilgi pirštai nežymiai suspaudė vienas kitą. Mikromesas. Nervingumo požymis, pasireiškiantis net ir per telepatinį ryšį.
– Mūsų laivų masė reikalauja specifinės elektromagnetinės koridoriaus konfigūracijos, – šaltai atsakė Xylar. – Jūsų radarai trikdo mūsų navigaciją.
– Arba jūs bijote, kad pamatę tikrąjį jūsų laivyno dydį, mes suprasime, jog tai ne evakuacijos komanda, o invazija, – tiesiai rėžė Lukas.
Kambaryje stojosi sunki, spengianti tyla. Generolė Vens greitai pažvelgė į Luką, jos akyse matėsi perspėjimas neperžengti ribos.
Xylar figūra melsvame stulpe pasikeitė. Jo kūnas nežymiai išsitiesė, o telepatinis balsas Luko galvoje tapo sunkesnis, jame atsirado metalinis, žemas dažnis, sukėlęs lengvą pykinimą.
– Žmogau Evansai, jūsų rūšis egzistuoja tik todėl, kad mes leidome jums egzistuoti. Jūsų DNR yra mūsų rankų darbas. Jūs spėliojate tamsoje, neturėdami įrodymų. Jei atmesite šį pasiūlymą, mes tiesiog palauksime, kol jūsų pačių vyriausybės pasmaugs viena kitą baimėje dėl to, kas artėja iš orbitos. Mes siūlome jums išlikimą. Kitos jėgos, kurios jau infiltravosi į jūsų visuomenę, nesiūlys nieko.
– Kas tos kitos jėgos? – paklausė Vens.
– Jūs jas vadinate savo lyderiais, – trumpai atsakė Xylar.
Holograma staiga užgeso. Melsvas šviesos stulpas išsisklaidė, palikdamas tik tamsą ir spengiančią tylą.
Lukas atsirėmė į kėdės atlošą ir pasitrynė smilkinius. Galvą nežmoniškai skaudėjo – telepatinio kontakto pasekmė.
– Jis melavo, – tyliai ištarė Lukas.
– Kurioje vietoje? – Vens atsisuko į jį, jos veide atsispindėjo auganti paranoja.
– Beveik visur. Jie nenori gelbėti planetos. Jiems reikia, kad mes patys išjungtume savo gynybą. Xylar elgėsi agresyviai ne todėl, kad yra stiprus, o todėl, kad jie skuba. Kažkas juos spaudžia iš viršaus. Be to, tas jo sakinys apie mūsų lyderius...
Lukas nespėjo užbaigti minties. Strateginio kambario durys atsidarė ir į vidų įžengė aukštas, pražilęs vyras su nepriekaištingu tamsiai mėlynu kostiumu – šalies gynybos ministras Robertas Valkeris. Jo veidas buvo ramus, tačiau akys atrodė keistai stiklinės.
– Generole Vens, analitike Evansai, – giliu, ramiu balsu prabilo ministras Valkeris. – Girdėjau jūsų pokalbį. JT Saugumo Taryba ką tik priėmė sprendimą. Mes priimsime Pilkųjų sąlygas. Raktas bus atiduotas jiems rytoj ryte.
Lukas įsižiūrėjo į ministro veidą. Kažkas jo kalboje, ritme ir tame, kaip jis nemirksėdamas žiūrėjo į šviesą, buvo visiškai neteisinga. Šešėlių žaidimas persikėlė į bunkerio vidų.
3 skyrius: Melas tarp savų
Bunkerio koridoriai naktį buvo tušti, apšviesti tik blausios, avarinės raudonos šviesos. Lukas Evansas sėdėjo prie savo nešiojamojo kompiuterio laikinajame darbo kabinete. Jo akys skaudėjo nuo monitoriaus šviesos. Jis jau tris valandas suko tą patį vaizdo įrašą – ministro Roberto Valkerio įžengimą į pasitarimų kambarį.
Lukas sulėtino vaizdą iki dešimties kadrų per sekundę. Štai ministras žengia pro duris. Jo eisena tobulai tiesi, galbūt net per daug tiesi. Štai jis pradeda kalbėti apie JT Saugumo Tarybos sprendimą atiduoti Raktą Pilkiesiems.
– Padidink kairę akį, – sušnibždėjo Lukas sau po nosimi, spausdamas klavišus.
Ekranas pritraukė ministro Valkerio veidą. Tuo momentu, kai ministras ištarė žodį „Pilkųjų“, patalpoje nežymiai suvirpėjo viena iš avarinių liuminescencinių lempų. Jos dažnis sutapo su bunkerio elektros tinklo fliuktuacija. Ir tada Lukas tai pamatė.
Roberto Valkerio kairiojoje akyje, vos vienam kadrui, vyzdys nesiplėtė ir nesusitraukė. Jis akimirkai pavirto vertikaliu, siauru, geltonai žalios spalvos plyšiu. Aplink jį esanti oda vaizdo įraše sekundės daliai subangavo, lyg skaitmeninis trikdis televizoriaus ekrane, atidengdamas smulkius, matinius žvynus.
Luko skrandis apsivertė. Tai nebuvo skaitmeninis defektas. Tai buvo bio-kamufliažo programinės įrangos vėlavimas, nesugebėjęs prisitaikyti prie staigaus šviesos dažnio pasikeitimo.
– Reptiloidas, – tyliai ištarė Lukas, atsitraukdamas nuo stalo.
Širdis pradėjo daužytis į šonkaulius. Sąmokslo teorijos apie driežažmogius, valdančius pasaulį, kurias jis visada laikė psichikos sutrikimų turinčių žmonių pramanais, ką tik virto realybe. Ir šis padaras ką tik įsakė atiduoti artefaktą Pilkiesiems. Kodėl Reptiloidas norėtų padėti Pilkiesiems? O gal tai buvo dar gilesnis žaidimas?
Lukas greitai uždarė failą, nukopijavo jį į užšifruotą išorinę laikmeną ir įsidėjo ją į švarko kišenę. Jam reikėjo sąjungininkų, bet bunkeryje jis negalėjo pasitikėti niekuo. Net generolė Vens galėjo būti viena iš jų.
Nusprendęs veikti atsargiai, Lukas išėjo į koridorių, ketindamas apsilankyti daktaro Kaufmano laboratorijoje. Jam reikėjo sužinoti, ar artefaktas gali aptikti šiuos biologinius maskavimus.
Einant pro technines bunkerio patalpas, Lukas išgirdo keistą garsą. Tai buvo žemas, ritmingas traškėjimas, primenantis kažką tarp šnypštimo ir statinės elektros. Garsas sklido iš už pusiau pradarytų vėdinimo mazgo durų.
Lukas sulėtino žingsnį, visiškai prisiglaudė prie sienos ir sulaikė kvėpavimą. Pro durų plyšį matėsi tik tamsa, tačiau joje judėjo aukštas šešėlis. Kažkas kalbėjo telefonu. Tiksliau, kalbėjo dviem balsais vienu metu.
– ...jie pradėjo įtarinėti, – skambėjo pažįstamas, gilus ministro Valkerio balsas. Tačiau po juo, lyg prastas dubliažas, girdėjosi šaižus, S raidę tęsiantis šnypštimas. – Analitikassss Evansassss per daug įdėmiai žiūri. Jų DNR fiksacija ant Rakto suaktyvino pirminį kodą. Jei Pilkieji jį pasiims, jie paleis emisijos švyturį anksčiau laiko. Mūsų laivynassss dar nespės užimti pozicijų.
Lukas pajuto, kaip šaltas prakaitas išpylė kaktą. Ministras nemelavo Pilkiesiems – jis jais manipuliavo. Reptiloidai norėjo pat patys perimti Raktą, bet jiems reikėjo laiko, kol jų pačių kosminės pajėgos pasieks orbitą. Žemės gynyba nebuvo silpna – ją sąmoningai paralyžiavo tie, kurie jai vadovavo.
– Supratau, – atsakė kitas, nepažįstamas balsas telefone, kuris skambėjo ne mažiau šiurpiai. – Sabotuokite perdavimą. Apkaltinkite žmones. Tegul Pilkieji pradeda valymą, o mes ateisime kaip išgelbėtojai.
Lukas netyčia žengė atgal, ir jo batas lengvai girgžtelėjo ant sterilių bunkerio grindų.
Garsas patalpoje akimirksniu liovėsi.
– Kas čia? – sušnypštė balsas už durų.
Lukas nesvarstydamas apsisuko ir greitu, bet stengdamasis nekelti triukšmo žingsniu nuskuodė atgal link savo kabineto. Jis girdėjo, kaip sunkios techninės durys atsidaro ir iš jų išgirsti sunkūs, neįtikėtinai greiti žingsniai. Tas padaras judėjo greičiau nei bet koks žmogus.
Lukas įpuolė į savo kabinetą, uždarė duris ir užrakino jas elektroniniu užraktu. Jis stovėjo atsirėmęs į duris, gaudydamas orą. Po kelių sekundžių už durų stiklo pasirodė šešėlis.
Pro matinį stiklą Lukas matė aukštą ministro Valkerio siluetą. Ministras pastovėjo kelias sekundes, jo ranka pakilo virš durų skenerio, bet po to lėtai nusileido.
– Evansai? – pasigirdo ramus, visiškai žmogiškas ministro balsas iš anapus durų. – Ar viskas gerai? Mačiau jus bėgantį koridoriumi.
Lukas giliai įkvėpė, stengdamasis, kad jo balsas nedrebėtų. Jis priėjo prie durų ir jas nežymiai pravėrė, palikdamas apsauginę grandinę.
– Taip, ministre. Tiesiog... per daug kofeino ir per mažai miego. Man pasirodė, kad vėdinimo šachtoje kažkas juda. Tikriausiai paranoja.
Valkeris žiūrėjo į jį. Dabar, po tiesiogine koridoriaus šviesa, jo akys vėl buvo visiškai normalios, rudos, žmogiškos. Tačiau Lukas dabar žinojo, kas slepiasi po ta oda. Tai buvo plėšrūnas, tykantis savo grobio.
– Šiame bunkeryje mes visi pradedame matyti šešėlius, Evansai, – šaltai nusišypsojo ministras. Jo šypsena nesiekė akių. – Pailsėkite. Rytoj laukia svarbi diena. Mes atiduodame Raktą, ir šis košmaras baigsis.
– Žinoma, ministre. Geros nakties, – ištarė Lukas ir uždarė duris.
Kai žingsniai koridoriuje nutilo, Lukas pribėgo prie savo stalo. Pasaulio gynyba buvo infiltruota iki pat šaknų. Žemės kariuomenė vykdys įsakymus būtybės, kuri troško mūsų sunaikinimo. Jis negalėjo pasitikėti vyriausybe. Jis turėjo rasti būdą, kaip susisiekti su Nordikais – apie kuriuos užsiminė Pilkieji – prieš įvykstant Rakto perdavimui. Bet laiko liko mažiau nei aštuonios valandos.
4 skyrius: Šviesos nešėjai
Bunkerio sienos drebėjo ne nuo sprogimų, o nuo informacinės bombos. Lukas Evansas sėdėjo užsirakinęs savo kabinete ir stebėjo, kaip visi pasaulio televizijos kanalai, interneto portalai ir socialiniai tinklai vienu metu tiesiogiai transliavo tą patį vaizdą. Planetos palydovinis ryšys buvo perimtas.
Ekrane pasirodė trys būtybės. Jos atrodė stulbinančiai: virš dviejų metrų ūgio, tobulų, simetriškų veido bruožų, ilgais šviesiais plaukais ir akimis, kurios švytėjo gilia, vandenyno žydryne. Jie vilkėjo prigludusius, baltus, metalinio blizgesio kombinezonus. Jų išvaizda akimirksniu kėlė asociacijas su antikiniais dievais ar angelais.
– Žemės vaikai, – prabilo vidurinysis, pasivadinęs Thoranu. Jo balsas buvo melodingas, raminantis, hipnotizuojantis. – Mes esame Nordikai, jūsų senieji globėjai. Šimtmečius stebėjome jus iš toli, saugodami jūsų dvasinį augimą. Tačiau dabar jūsų namams iškilo mirtinas pavojus. Šešėlinės jėgos – Pilkieji ir jūsų vyriausybėse pasislėpę grobikai – bando pavogti senovinį Antarktidos Raktą, kad pavergtų jūsų rasę. Mes siūlome jums apsaugą ir dvasinį išsigelbėjimą. Atiduokite Raktą mums, ir mes išvalysime šią planetą nuo tamsos.
– Koks genialus spektaklis, – sušnabždėjo Lukas, skubiai kraudamasis daiktus į kuprinę.
Jis žinojo tiesą. Nordikai nebuvo angelai. Jie buvo tiesiog kiti grobikai su geresniu viešųjų ryšių specialistu. Tačiau visuomenė jau rijo šį jauką – ekrano kampe matėsi tiesioginiai vaizdai iš Niujorko ir Londono gatvių, kur tūkstančiai žmonių klūpėjo, kėlė rankas į dangų ir meldėsi naujiesiems „kosminiams broliams“.
Staiga bunkerio koridoriuje pasigirdo sunkūs žingsniai ir duslūs šūviai. Lukas krūptelėjo. Reptiloidai, persirengę elitine apsauga, pradėjo bunkerio valymą, kad užtikrintų, jog niekas nesutrukdytų jų planui. Ministras Valkeris nusprendė atsikratyti liudininkų.
Lukas pribėgo prie durų ir pažiūrėjo pro matinį stiklą. Koridoriuje gulėjo du negyvi apsauginiai, o trys kiti kariai – tie patys, kurių akys vaizdo įrašuose nemirksėjo – artinosi prie jo kabineto. Jų judesiai buvo šiurpiai sinchroniški.
Lukas neturėjo ginklo, bet jis turėjo daktaro Kaufmano elektroninę kortelę, kurią spėjo pasisavinti per sumaištį. Jis prišoko prie kabineto gale esančios vėdinimo šachtos grotelių. Pasinaudojęs rašikliu kaip svertu, jis išplėšė metalines groteles ir įšliaužė į tamsų, šaltą cinkuoto plieno tunelį likus vos kelioms sekundėms iki tol, kai jo kabineto duris išsprogdino kinetinis užtaisas.
Šliauždamas siaura šachta, Lukas juto, kaip virš jo, bunkerio lubose, aidi sunkūs žingsniai. Padarai jį užuodė arba fiksavo jo kūno šilumą. Jis turėjo judėti greitai. Pagal atmintį, ši šachta vedė link techninio bunkerio drenažo mazgo, kuris išsiliejo į kalnų upelio urvą Alpių šlaite.
Po dešimties minučių alinančio šliaužimo, Lukas iškrito pro avarinį vožtuvą į drėgną, akmeninę olą. Šaltas kalnų oras akimirksniu nudegino plaučius. Tolumoje matėsi dienos šviesa – išėjimas. Tačiau tiesiai priešais jį, prie pat išėjimo iš urvo, stovėjo ministro Valkerio figūra. Ministras nerūpestingai žaidė su prabangiu laikrodžiu ant riešo.
– Evansai, Evansai... – atsiduso Valkeris, neatsisukdamas. – Tu esi puikus analitikas, bet prastas bėglys. Tu juk matei transliaciją. Nordikai bando sugadinti mūsų tūkstantmečio planą. Šie šviesiaplaukiai fanatikai nori paversti Žemę savo sterilia šventykla. Mes negalime leisti jiems gauti Rakto.
– O ką darysite jūs? – Lukas pamažu traukėsi atgal į urvo tamsą, ieškodamas akmenų ar bet kokio daikto savigynai. – Atiduosite jį Pilkiesiems, kad šie išjungtų planetos magnetinį lauką?
Valkeris lėtai apsisuko. Jo veidas pradėjo tamsėti, o po oda matėsi pulsuojantys, žalsvi gumburai. Garsas, sklindantis iš jo krūtinės, buvo gilus, reptiliškas urzgimas.
– Pilkieji tėra įrankis, – sušnypštė Valkeris, jo žandikaulis keistai pailgėjo, atidengdamas smulkių, aštrių dantų eilę. – Jie mano, kad valdo situaciją. Bet kai tik Raktas bus išimtas iš bunkerio, mūsų laivynas neutralizuos jų transportus. Žmonija liks gyva, Evansai. Kaip mūsų nuosavybė. Mūsų vergai. Tai geriau nei Nordikų siūlomas visiškas jūsų rasės išvalymas. Pasirinkimas paprastas. Prie ko tu prisijungsi?
– Prie nei vieno iš jūsų, – ištarė Lukas ir staiga paleido į ministro veidą saują drėgno smėlio ir skaldos nuo urvo grindų.
Reptiloidas sušnypštė iš įniršio, instinktyviai užsidengdamas akis ranka. To momento Lukui pakako. Jis ne bėgo pro jį, o metėsi į dešinę, kur buvo gilus techninis vandens nuleidimo kanalas. Lukas šoko į sraunią, ledinę kalnų upelio srovę, kuri jį akimirksniu nusinešė požeminiu tuneliu žemyn, tolyn nuo bunkerio.
Vanduo jį išspjovė po kelių šimtų metrų į gilų sniego patalą Alpių slėnyje. Lukas, drebėdamas nuo šalčio ir mėlynuojantis, išsirioglino iš sniego. Virš jo, giedrame kalnų danguje, vyko kažkas neįtikėtino.
Tarp debesų pradėjo ryškėti milžiniškas, sidabrinis, disko formos Nordikų laivas. Jis tiesiog kabojo ore, spinduliuodamas šviesą, o aplink jį pradėjo burtis tūkstančiai vietinių gyventojų, palikusių savo automobilius greitkelyje. Žmonės bėgo link laivo, lyg link išsigelbėjimo šventovės.
Luko mobilusis telefonas, sudrėkęs, bet vis dar veikiantis, suvibravo. Ekrane pasirodė nežinomas numeris ir tekstas: „Lukai Evansai. Mes žinome, ką pamatėte bunkeryje. Atvykite į derybų tašką Ciuriche. Mes siūlome tiesą.“ Žinutės gale buvo Nordikų simbolis – stilizuota septynkampė žvaigždė.
Lukas suprato, kad bėgti nebėra kur. Kad išgelbėtų Žemę, jam teks sužaisti pavojingiausią savo gyvenime diplomatinį žaidimą – įžengti į patį Nordikų lizdą ir sužinoti, kokią kortą jie slepia savo tobuloje, baltoje rankovėje.
5 skyrius: Sabotažas laboratorijoje
Ciuricho senamiesčio kavinė skendėjo popietės saulėje, tačiau atmosfera viduje priminė laidotuves. Visi lankytojai, pamiršę savo kavą, buvo įsmeigę akis į televizorių ekranus. Pasaulis stebėjo virš didžiųjų miestų kabančius Nordikų laivus. Lukas Evansas sėdėjo tamsiausiame kampe, užsitempęs švarko kaponus. Jo kūnas vis dar maudė po naktinio šuolio į ledinį kalnų upelį.
Prie jo stalo lėtai prisėdo vyras. Jis vilkėjo paprastą pilką paltą, tačiau jo ūgis – beveik du metrai – ir tobulai simetriškas veidas iškart išdavė, kas jis toks. Jo akys buvo tokios ryškiai mėlynos, kad atrodė lyg švytėtų iš vidaus.
– Jūs drebate, Evansai, – ištarė vyras. Jo balsas buvo gilus, o lūpų judesiai minimalūs. – Žmogiškasis kūnas yra toks trapus. Aš esu Kaela, Nordikų tarybos pasiuntinys.
– Sutaupykite dvasines paskaitas savo pasekėjams gatvėse, Kaela, – šiurkščiai nukirto Lukas, pasilenkdamas arčiau. – Aš mačiau jūsų transliaciją. Jūs siūlote „išvalymą“. Mano profesija – skaityti tarp eilučių. Kas tas jūsų išvalymas?
Kaela lengvai, beveik liūdnai nusišypsojo. Ši šypsena atrodė kruopščiai surežisuota, skirta nuraminti primityvias būtybes.
– Mes norime išgelbėti šią planetą nuo biologinio užkrato, kurį atnešė Reptiloidai, ir genetinio išsigimimo, kurį vykdo Pilkieji. Taip, jūsų laukia evoliucinis šuolis, bet ne visi jį išgyvens. Tačiau dabar mes turime bendrą priešą, Lukai. Kol mūsų laivynas prikaustė visų dėmesį, po Šveicarijos ledu vyksta tai, kas sunaikins mus visus.
Lukas įsitempė:
– Apie ką tu kalbi?
Kaela ant stalo padėjo nedidelį, skaidrų kristalą. Virš jo išsiskleidė nedidelė, tik Lukui matoma holograma – Šveicarijos bunkerio, iš kurio jis ką tik pabėgo, schema. Pagrindinėje laboratorijoje, kur saugomas Raktas, mirksėjo raudonas taškas.
– Pilkieji suprato, kad jie praranda kontrolę, – šaltai paaiškino Nordikas. – Jie nespės evakuoti Rakto. Todėl prieš trisdešimt minučių jie aktyvavo slaptą agentą pačioje laboratorijoje. Tai jūsų mokslininkas, daktaras Kaufmanas.
– Kaufmanas? – Lukas negalėjo tuo patikėti. – Jis pamišęs dėl šio objekto, bet jis nėra ateivis. Aš mačiau jo DNR testus.
– Jis žmogus, Lukai. Bet jo protas jau dešimt metų priklauso jiems. Pilkieji naudoja giluminį neurologinį programavimą – subliminalius dažnius, kurie aktyvuojasi per specifinį garsinį signalą. Kaufmanas dabar veikia kaip biologinis robotas. Jo užduotis – atlikti sabotažą. Jis bando rankiniu būdu nulaužti Rakto saugiklius ir paleisti antrąją jo funkciją.
Luko protas akimirksniu sujungė visas detales. Magnetinio lauko deaktyvavimas.
– Jei jis tai padarys, – suprato Lukas, – Žemės magnetinis skydas išsijungs. Jūsų laivai orbitoje liks saugūs, bet mes... mes tiesiog sudegsime nuo saulės radiacijos.
– Tiksliai, – linktelėjo Kaela. – Pilkieji geriau sunaikins biosferą, nei atiduos ją mums ar Reptiloidams. Jie gali palaukti tūkstantį metų, kol planeta atsistatys. Mes negalime intervenuoti į bunkerį – Reptiloidų kariai ten vis dar blokuoja mūsų teleportacijos dažnius. Tu esi vienintelis, kuris žino bunkerio techninius kelius ir į kurį apsauga nešaudys iškart. Tu privalai sustabdyti Kaufmaną.
Lukas pažvelgė į Nordiką, jausdamas, kaip jį spaudžia tūkstančiai tonų melo iš abiejų pusių. Nordikai norėjo Rakto sau, kad galėtų pat patys kontroliuoti Žemę. Pilkieji norėjo viską sudeginti. Reptiloidai – pavergti.
– Ką man duosite? – paklausė Lukas.
Kaela ištraukė iš po palto nedidelį, sidabrinį prietaisą, panašų į storą rašiklį.
– Tai elektromagnetinis pulsatorius. Pridėk jį prie daktaro Kaufmano pakaušio. Tai nutrauks Pilkųjų telepatinį ryšį ir grąžins jam sąmonę. Ir paskubėk. Iki visiško saugiklių perkrovimo liko mažiau nei keturiasdešimt minučių.

Po pusvalandžio Lukas vėl šliaužė tuo pačiu techniniu drenažo kanalu, kuriuo prieš kelias valandas bėgo. Šį kartą jis judėjo prieš srovę, padedamas Nordikų suteiktų specialių magnetinių batų, kurie leido jam tvirtai laikytis ant šlapių sienų.
Įslinkęs į bunkerio vėdinimo šachtą, jis pajuto, kad atmosfera pasikeitė. Raudonos avarinės šviesos vis dar mirksėjo, tačiau dingo bet koks triukšmas. Nebesigirdėjo nei kareivių žingsnių, nei ministru Valkeriu persirengusio Reptiloido urzgimo. Bunkeris atrodė išmiręs.
Lukas lėtai prišliaužė prie pagrindinės laboratorijos grotelių ir pažvelgė žemyn.
Vaizdas buvo šiurpus. Visi laborantai ir apsauginiai gulėjo ant grindų be sąmonės, iš jų ausų tekėjo siauros kraujo srovelės. Tai buvo masinio infragarso puolimo pasekmė – Pilkųjų braižas.
Vienintelis gyvas žmogus patalpoje buvo daktaras Aris Kaufmanas. Jo judesiai buvo mechaniški, trūkčiojantys, lyg marionetės. Jo akys buvo visiškai išsiplėtusios, stiklinės, nukreiptos į niekur. Jis stovėjo prie pagrindinio pulto, o jo pirštai neįtikėtinu greičiu suvedinėjo sudėtingą kodą, kurio paprastas žmogus negalėtų prisiminti.
Stikliniame kube juodas artefaktas Raktas nebelevitavo ramiai. Jis sukosi kaip pašėlęs, o jo violetinės gijos tapo kraujo raudonumo. Garsas laboratorijoje buvo toks žemas, kad Luko krūtinės ląsta pradėjo vibruoti, o burnoje pasirodė geležies skonis.
Kaufmanas pakėlė ranką virš paskutinio, didelio raudono terminalo mygtuko, kuris nuimtų apsauginius magnetinio lauko skydus.
– Daktare Kaufmanai, sustokite! – Lukas išspyrė šachtos groteles ir sunkiu šuoliu nusileido ant laboratorijos grindų, iškart išsitraukdamas sidabrinį Nordikų prietaisą.
Kaufmanas net neatsisuko. Jo burna nežymiai pravėrė, ir iš jos pasigirdo keistas, sinchroniškas kelių balsų šnabždesys, sklindantis tiesiai iš jo gerklų:
– Protokolas... deaktyvavimas... nulinis taškas. Žemė grįžta į tamsą.
Lukas metėsi į priekį, tačiau daktaras, valdomas išorinės jėgos, neįtikėtinu greičiu atsisuko ir smogė Lukui planšetiniu kompiuteriu tiesiai per veidą. Lukas suklupo, iš burnos pasipylė kraujas. Kaufmanas vėl atsisuko į pultą ir pradėjo spausti paskutinį mygtuką.
Šliauždamas grindimis, Lukas sukaupė paskutines jėgas, pašoko ir iš nugaros užgriuvo ant daktaro. Jie abu nugriuvo ant pulto, nuspausdami kelis atsitiktinius klavišus. Raktas kube pradėjo klykti metaliniu garsu.
Lukas tvirtai suspaudė daktaro galvą ir prispaudė sidabrinį rašiklį prie jo pakaušio. Prietaisas sužibo balta šviesa ir pasigirdo garsus elektros iškrovos spragtelėjimas.
Kaufmano kūnas akimirksniu išsitiesė, jį ištiko trumpas traukulių priepuolis, o iš jo burnos išsiveržė juodas, tirštas skystis. Po sekundės jo akys vėl įgavo žmogišką išraišką. Jis sumirksėjo, pamatė Luką ir jo veide pasirodė grynas siaubas.
– Lukai?.. – užkimusiu balsu ištarė daktaras, griebdamasis už galvos. – O Dieve... Kas man nutiko? Aš... aš negalėjau sustoti. Jie buvo mano galvoje. Jie rodė man Žemės pabaigą...
– Viskas gerai, daktare, aš jus susigrąžinau, – Lukas padėjo jam atsistoti, tačiau tada pažvelgė į pagrindinį ekraną.
Ekrane degė didžiuliai skaičiai: „SAUGIKLIAI PAŽEISTI. MAGNETINIO LAUKO DEAKTYVAVIMO PROCESAS: 45%. SAVAIMINIS STABILIZAVIMAS NEĮMANOMAS.“
– Ar mes galime tai išjungti? – paklausė Lukas, jausdamas, kaip bunkeryje pradeda kaisti oras.
Kaufmanas su panika pažvelgė į kodą:
– Ne... Procesas jau prasidėjo. Saugikliai sudegė. Raktas dabar siunčia energiją tiesiai į atmosferos jonosferą. Po kelių valandų magnetinis skydas pradės skilinėti. Mes negalime jo išjungti iš čia. Reikia fizinio kodo pakeitimo pačiame artefakto branduolyje. Bet tam mums reikia prieigos, kurios mes neturime.
Staiga laboratorijos durys pradėjo lėtai kilti. Lukas apsisuko, pasiruošęs kovai, tačiau koridoriuje stovėjo ne Reptiloidai ir ne Pilkieji.
Ten stovėjo generolė Alisija Vens, jos rankoje buvo sunkus automatinis ginklas, o jos drabužiai buvo sudeginti. Tačiau jos akyse degė kai kas naujo – šalta, negailestinga išraiška.
– Puikus darbas, Evansai, – ištarė Vens, nukreipdama ginklą tiesiai į Luką. – Tu sutaupei mums laiko. O dabar atsitrauk nuo to pulto. Šis žaisliukas priklauso ne Pilkiesiems ir ne Nordikams.
Lukas suprato, kad paranojos ratas užsidarė. Alisija Vens taip pat nebuvo ta, kuo dėjosi.