3. Rugpjūčio 5-osios vakare

   Ir anas kartas ne pirmas, kai pasijaučiu išėjęs apvaikščioti būtis, kurios taip ir pasilieka be išsamesnės išpažinties, tarkim – supratimo. Nemanau savęs lepinti tokių kelionių sumanymais, bet jie vėlgi tarsi savaiminiai – esi ten, kur esi ir argi ne todėl netgi parašyta, kad negali, neįmanoma aukščiau savo bambos peršokti.
  Hmm. O per kito bambą? O jeigu išgirsti šaukint iš savęs:
 
  O nedink, Abėcėle,
  kai atrodo,
  kad nieko tikresnio paregėti neteks
  kaip, pasilikus kartu su tavim,
  esaties begalybes apvaikščiot dievybių keliais...

  Regėjosi, kad galim neskubėti ir į sesers jubiliejinį aštuoniasdešimtmetį. Rugpjūčio penktosios vakaras dar vis nepritemęs, bet svarbiausia, kad jis,, užgriuvęs“ nelauktu stebuklu, o būtent – karieta. Taip, taip, rugpjūčio penktosios vakare. Nuo ten praeina vis daugiau laiko, o aš per jį vis labiau įsitikinu, kiek daug ko nesurasta ne tik praėjusiame laike, bet ir praėjusiame savyje. Net pradedu atsargiai dairytis ar ne nuo  paties Napoleono Bonaparto išgirstu: „Yra vagių, kurie yra nebaudžiami įstatymo, bet visgi vagia iš žmonių brangiausia, – laiką“.
  Lig šiol patikiu, kad anas  rugpjūčio 5-osios vakaras dar vis nepritemsta, per jį vis labiau pajaučiu, kad įsmeigus į žemę kad ir savo lazdą, ji būtinai sužaliuotų, išsišakotų, o išaugusio medžio pavėsio prieblanda teiktų dalykus, kurie nebūtų bent kiek sunkiau suvokiami ar kad reikėtų juos po prisiminimus ar po knygos mėtyti manant, kad tai bent kiek reikalinga, reikšminga. Tačiau vėlgi – ar tai tik TIEK?  Patikiu, kad pastarasis Ygagos su karieta sugrįžimas ne tik kad netikėtas, bet kartu ir kažkieno nekvailai sumanytas. Vis dažniau išgirstu, kad, girdi,  „Pranas savo profilį pakeitė.“
  Kad jis keitėsi, kad jis keičiamas – ogi taip! Dėl to nei mažiausio žiupsnelio abejonių neužsilikę, bet argi taip, kaip neretai dabar girdžiu, skaitau, regiu. Kone visas paskutines savo nuotraukos su bet kokiais jų vaizdais esu verčiamas  suvokti kaip savo paties profilį. O pasitaiko kuomet jau ir taip: „Pranas  atnaujino savo būseną“, kuri net nesapnuota. Tegu tik mintyse, tik sau, bet neiškenčiu nepasiteiravęs:
   – Dzievuli, kur tu, kokį tave anksčiau žinojau?
   Dzievulis neatsiliepia, bet nepaisant, jog taip, jog Aukščiausiojo it nebūtų, tačiau kad ir iš toli toliausia, bet būtinai  kažką išgirstu. Tokia procedūra (apraiška) užtrunka, kad suvokiu, jog jai nesvarbu, kaip išgirstą suprantu ir ar išvis bent  bandau suprasti, tačiau jai reikalinga pasakyti, gal netgi pakuždant, kas žmogaus dvasiai šiuomet yra svarbiausia. Ot, pavyzdžiui, kad ir taip:

  „Prieš sukūrimą dangaus,
  kurs gaubia žemynus ir jūras,
  veidą vienodą gamta visame pasauly turėjo.
  Jį chaosu vadino.”
 
   Nepamenu, kad kada, įvardindamas  Abėcėlę, būčiau rašęs jos vardą didžia raide, dabar gi, hmm... Niekas taip toli ir giliai neprisiliečia prie Dievo apraiškų, kaip būtent  Ji, Abėcėlė. Jau neartimas ir anas vakaras, bet suprantu, kad  ir jo nesugebu užtemdyti:

  O, Abėcėle, tu ir vėl,
  kai atrodo,
  kad nieko tikresnio paregėti neteks,
  kaip pasilikus kartu su tavim...