12 skyrius: Senato gyvatynas
Amžinojo miesto gatvėse įsisiautėjo skaitmeninis gaisras. Julijos paleista informacinė bomba – tiesioginė vaizdo transliacija iš Terra Nova slėnio kartu su dešifruotais Senato archyvų dokumentais – per kelias minutes sugriovė dešimtmečius statytą propagandos mašiną. Romos gyventojai, plebėjai, kurių sūnūs ir dukros jau buvo siunčiami į kosmines platformas ir transporto laivus, suprato, kad artėjantis karas tėra suplanuotas elito teatras. Žemiausiuose miesto lygmenyse, kur neoninės šviesos vos skrodė amžiną smogą, kilo masiniai neramumai. Žmonės vertė sekimo dronus, blokavo pretorijonų transportą ir reikalavo prefekto Gajaus bei sąmokslo dalyvių galvų.
Tačiau pačioje Senato salėje, virtualių platformų ir fizinio marmuro sandūroje, tvyrojo mirtina, gyvačių lizdą primenanti atmosfera.
Senatorius Julijus, Julijos tėvas, karštligiškai vaikščiojo po savo privatų kabinetą, esantį vos keli metrai nuo pagrindinės posėdžių salės. Jo šilko toga su auksiniais apvadais buvo netvarkinga, o ant kaktos blizgėjo baimės prakaitas. Jo asmeninis terminalas mirgėjo tūkstančiais pavojaus signalų – jo slaptos banko sąskaitos Pekine ir nelegalūs sandoriai su Kinijos sindikatais dabar buvo prieinami kiekvienam piliečiui.
Durys sušnypštė ir pro jas įžengė prefektas Gajus. Jo karinis egzoskeletas buvo aplietas Luko viloje pralietu krauju, o kibernetinė akis sukosi taip greitai, kad atrodė, jog tuoj sudegs.
– Tavo dukra, Julijau, – Gajaus balsas buvo žemas, vibruojantis grėsme, o jo metalinė ranka stipriai ats rėmė į senatoriaus stalą, palikdama gilų įspaudą medienoje. – Tavo dukra ką tik sunaikino „Pax Romana“. Ji su romėnų išdaviku ir drakono kiaule dabar džiunglėse žaidžia didvyrius. Mano diversantai slėnyje neutralizuoti. Visuomenė reikalauja mano arešto. Ką tu ketini daryti, kad tai ištaisytum?
Senatorius Julijus pakėlė drebančias rankas, jo balsas suvirpėjo:
– Gajau, aš nežinojau, kad ji turėjo prieigą prie giluminių kodų! Ji mane apgavo! Aš… aš vis dar galiu viską sutvarkyti. Aš turiu planą, kaip išgelbėti mus abu.
Gajus pasilenkė arčiau, jo mechaninis žvilgsnis smigo į senatorių:
– Kalbėk greitai, kol neišmečiau tavęs pro šį langą tiesiai į įniršusią minią.
– Transliacija parodė Marką Valerijų ir Kinijos agentę kartu, – Julijus nurijo seiles, jo akyse sužibo desperatiškas išgyvenimo instinktas. – Mes galime pakeisti naratyvą. Aš viešai paskelbsiu, kad mano dukra buvo pagrobta ir priversta tai padaryti naudojant kinų neuro-zondus. Aš pasakysiu, kad visa ši medžiaga yra „Juodojo drakono“ sukurta sintetinė klastotė, skirta susilpninti Romos valią prieš lemiamą puolimą.
Gajus trumpam susimąstė, jo implantas sudūzgė:
– Žmonės gatvėse nebėra tokie kvaili, Julijau. Jiems reikia įrodymų. Jiems reikia aukos.
– Aš pats būsiu tas įrodymas! – Julijus žengė žingsnį į priekį, pasiryžęs paaukoti viską, net savo paties kraują, kad tik išlaikytų savo kailį ir statusą. – Aš asmeniškai pasirašysiu dekretą, leidžiantį panaudoti termobarinius užtaisus tame Naujojo pasaulio sektoriuje, kur jie slepiasi. Aš paaukosiu savo dukrą, Gajau. Aš viešai pasmerksiu ją kaip tėvynės išdavikę, kuri pasidavė drakono įtakai. Kai jie bus negyvi, o sfera grįš pas mus, niekas nebeprisimins šios transliacijos. Istoriją rašo nugalėtojai.
Prefektas Gajus ilgai žiūrėjo į senatorių. Jo veide pasirodė baisi, ciniška šypsena. Jis suprato, kad žmogus, pasiruošęs paaukoti savo vaiką vardan galios, yra idealus įrankis – ir idealus atpirkimo ožys, jei viskas žlugtų.
– Tu esi tikra gyvatė, Julijau, – ištarė Gajus, patapšnodamas senatoriui per petį savo sunkaus metalo ranka. – Tikras Romos senatorius. Ruoškis spaudos konferencijai. Inicijuok dekretą. Aš duodu įsakymą mūsų kreiseriams orbitoje pasiruošti slėnio bombardavimui.
Kai Gajus išėjo, senatorius Julijus atsisėdo į savo kėdę. Jo rankos vis dar drebėjo, kai jis atvėrė oficialų Senato pasirašymo skydelį. Ekrane pasirodė jo dukters Julijos veidas, pažymėtas raudonu „Ieškomi / Likviduoti“ spaudu. Sužadindamas paskutinius savo žmogiškumo likučius, jis nuspaudė patvirtinimo mygtuką, pasirašydamas mirties nuosprendį savo vieninteliam vaikui.
Tuo pat metu Terra Nova džiunglėse, po Decimo būrio neutralizavimo, Markas, Li Vei ir Julija skubiai traukėsi link laivo. Julija staiga suklupo, jos riešo ryšio modulis, vis dar sujungtas su Senato administraciniais kanalais, pradėjo baisiai pypčioti.
Ekrane pasirodė tiesioginė transliacija iš Romos. Jos pačios tėvas stovėjo priešais kameras, šaltu, ramiu balsu skelbdamas apie dukters išdavystę ir pasirašytą dekretą sunaikinti visą sektorių.
Julija nukrito ant kelių į purvą, jos akys buvo tuščios, pilnos neaprėpiamo skausmo.
– Jis tai padarė… – sušnabždėjo ji, ašaroms maišantis su džiunglių lietumi. – Mano tėvas… jis ką tik liepė mus ištrinti iš dangaus.
Markas pribėgo ir stipriai ją apkabino, o Li Vei pakėlė akis į viršų, kur pro tankią medžių lają jau matėsi iš už debesų lendančios Romos karinių kreiserių ugnies trajektorijos.
– Laiko nebėra, – Li Vei balsas prarado bet kokias emocijas. – Orbita aktyvuota. Po dešimties minučių šis slėnis taps pelenais. Turime pakelti laivą ir judėti link šventyklos dabar.
13 skyrius: Netikras artefaktas
Virš džiunglių pasigirdo griausmas, kuris priklausė ne gamtai. Tai buvo atmosferą rėžiantys Romos kreiserių varikliai. Orbitoje išsirikiavę karo laivai jau krovė termobarinius užtaisus, pasiruošę išdeginti slėnį iki pat uolienos. Žemai, po medžių laja, maskuojamajame laive tvyrojo karštligiška panika.
Julija vis dar sėdėjo ant grindų, sukrėsta tėvo išdavystės, tačiau jos pirštai automatiškai fiksavo artėjančių raketų paleidimo sekvencijas. Markas Valerijus stovėjo prie techninio stalo, kur Li Vei iš savo kuprinės traukė lauko inžinerijos rinkinį – kvantinių generatorių dalis, laidus ir nurašytą ryšio modulį.
– Romos orbitiniai radarai neseka biologinių kūnų, jie fiksuoja sferos energijos parašą, – greitai kalbėjo Li Vei, jos pirštai judėjo stulbinamu greičiu, jungdami mikro-shovinius prie sugedusio kvantinio emiterio. – Jei mes tiesiog pakilsime, jų raketos seks mus kaip šunys. Mums reikia jauko. Netikro artefakto, kuris spinduliuotų lygiai tokį patį dažnį.
– Kaip tu ketini nukopijuoti tai, kas nepaklūsta fizikos dėsniams? – Markas skeptiškai pažvelgė į laidų kratinį, kurį ji lipdė aplink apvalų civilinio drono korpusą.
– Tikrojo objekto nukopijuoti neįmanoma, bet aš galiu sukurti trumpalaikį dažnių rezonansą. Mano emiteris atpažino sferos bangos ilgį džiunglėse, – Li Vei atsisuko į tikrąją sferą, kuri dėkle dūzgė vis garsiau. – Pridėk savo skaitmeninį raktą – tą, kurį nukopijavai nuo Gajaus terminalo. Jame yra pirminis sferos dešifravimo algoritmas. Jei paleisime jį per šį droną, Romos palydovai patikės, kad tai tikrasis taikinys.
Markas išsitraukė raktą. Jis akimirką dvejojo, suprasdamas, kad atiduoda paskutinį savo kozirį, bet virš galvų pasigirdęs pirmasis tolimas sprogimas išsklaidė abejones. Jis įstūmė raktą į Li Vei sukonstruotą dublikatą. Netikra sfera sužibo purpuro šviesa, imituodama tikrojo artefakto pulsą.
– Julija, – Markas priėjo prie merginos ir padėjo ranką jai ant peties. – Man reikia, kad tu suvaldytum šį droną iš čia. Paleisk jį į šiaurę, link senojo uosto dokų. Tegul Gajus mano, kad mes bėgame atgal į miestą.
Julija giliai įkvėpė, nubraukė ašaras ir atsistojo prie valdymo pulto.
– Aš pasiruošusi. Padarykime tai.
Tuo pat metu Li Vei aktyvavo savo riešo šviesolaidinį ekraną, jungdamasi prie visiškai kito, slapto karinio kanalo, skirto tik Čing imperijos aukščiausio rango vadovybei. Ekrane pasirodė patarėjo Vango veidas. Jo aplinkoje Pekine taip pat matėsi suirutė – radikalai jau ruošėsi atsakomajam smūgiui.
– Patarėjau Vangai, – skubiai prabilo Li Vei. – Generolas Žu davė įsakymą pradėti karinį puolimą. Jis siunčia mūsų laivyną į susidūrimą su Roma. Jūs privalote blokuoti jo įsakymus Gynybos taryboje. Karas, kurį jie provokuoja, sudegins abi imperijas.
– Li Vei, tu paskelbta išdavike, – giliai atsiduso Vangas, jo balsas buvo duslus. – Žu kontroliuoja pusę biuro „Juodasis drakonas“. Bet… transliacija, kurią jūsų romėnų draugai paleido į eterį, sukėlė chaosą Pekino gatvėse. Žmonės reikalauja paaiškinimų, kodėl mes finansuojame Romos senatorius. Aš galiu panaudoti šį politinį spaudimą, kad laikinai įšaldyčiau mūsų karinio laivyno judėjimą. Turiu tiksliai dešimt minučių, kol Žu perims pilną kontrolę. Ką tu darai?
– Mes turime sferą. Mes judame link pagrindinės šventyklos, kad išjungtume visą sistemą. Duokite mums tas dešimt minučių, patarėjau. Tai viskas, ko prašau.
– Teauga jūsų išmintis džiunglių tamsybėse, agente. Blokada pradedama, – Vango vaizdas dingo.
– Dronas paleistas! – sušuko Julija.
Pro laivo liuką į viršų šovė netikras artefaktas, skleisdamas stiprų, suklastotą elektromagnetinį parašą. Beveik tą pačią akimirką Romos kreiseriai danguje pakeitė savo ginklų trajektorijas. Markas stebėjo taktinį radarą: orbitoje esantys lazerinio nutaikymo spinduliai nusisuko nuo jų tarpeklio ir nukrypo į šiaurę, sekdami droną-jauką.
– Judam! – suriko Markas, sėsdamas prie laivo vairo.
Laivas atsiplėšė nuo žemės ir visu greičiu nėrė į pietus, gilyn į neatrastas džiungles, kol už jų nugaros dangus nušvito akinama balta šviesa. Romos termobariniai užtaisai smogė šiauriniam sektoriui, paversdami netikrą sferą ir džiunglių medžius pelenais. Gajus tikriausiai džiūgavo, manydamas, kad misija įvykdyta, nežinodamas, kad tikrasis artefaktas ką tik kirto šventyklos perimetro ribą.
14 skyrius: Šešėlių teismas
Pekinas buvo sukaustytas paralyžiaus. Didžiosios Čing Imperijos Gynybos ministerijos salėse aidėjo sunkių kareivių batų aidas – tačiau šį kartą tai nebuvo pasirengimas paradui. Julijos paleisti failai, plintantys po šalį nepaisant visų valstybinių skaitmeninių filtrų, išprovokavo tai, ko imperija nebuvo mačiusi dešimtmečius: masiškus lojalumo sistemos gedimus. Piliečiai, atradę tiesą apie elito sąmokslą su Romos kariniais vanagais, masiškai deaktyvavo savo socialinio kredito profilius, o žemesnio rango pareigūnai tiesiog atsisakė vykdyti viršininkų įsakymus.
Patarėjas Vangas žengė giliu, tamsaus medžio koridoriumi, vedančiu į slaptojo biuro „Juodasis drakonas“ operatyvinį centrą. Už jo nugaros sekė dešimt imperatoriaus asmeninės gvardijos karių, ginkluotų sunkiaisiais plazminiais šautuvais. Jų veidus dengė neperšaunamos kaukės su auksiniais drakono motyvais.
Vangas pridėjo savo mikro-jutikliais dengtą ranką prie sunkių durų skenerio. Durys tyliai sudūzgė ir atsidarė, atverdamos taktinę salę. Kambario centre, virš švytinčio žemėlapio, vienas stovėjo generolas Žu. Jo juodo titano kibernetinė ranka buvo padėta ant valdymo konsolės, o akys buvo įsmeigtos į skubiai besikeičiančius skaičius.
– Generole Žu, – ramiu, bet mirtinai šaltu balsu prabilo patarėjas Vangas. – Imperatoriaus vardu ir Gynybos tarybos dekretu jūsų kariniai įgaliojimai yra anuliuoti. Jūs esate kaltinamas valstybės išdavyste, neteisėtu manipuliavimu ištekliais ir slaptu bendradarbiavimu su Naujosios Romos prefektu Gajumi. Atiduokite savo taktinį raktą.
Generolas Žu lėtai atsisuko. Jo veide nebuvo nė lašo baimės – tik gili, ciniška panieka. Jo titano rankos pirštai tyliai subraškėjo.
– Vangai, tu visada buvai tik popierinis drakonas, – ramiai ištarė Žu, o jo balsas skambėjo pro sintetinį balso moduliatorių. – Tu manai, kad šios jūsų taisyklės ir dekretai ką nors reiškia dabar, kai pasaulis stovi ant bedugnės krašto? Roma jau paleido savo orbitinius kreiserius. Karas džiunglėse yra neišvengiamas. Ši sfera… ji priklauso stipriausiam.
– Roma buvo apgauta, kaip ir tu, generole, – Vangas žengė žingsnį į priekį, o jo gvardiečiai pakėlė ginklus, nutaikydami juos į karininką. – Sfera nėra ginklas. Tai katastrofos raktas. Li Vei ir romėnų agentas bando ją neutralizuoti. Jūsų žaidimas baigtas. Padėkite raktą.
Generolas Žu trumpam pažvelgė į gvardiečių šautuvus, o tada jo lūpų kampučiuose pasirodė kraupi šypsena.
– Mano žaidimas tik prasideda, – sušnypštė jis.
Tą pačią akimirką už patarėjo Vango nugaros pasigirdo duslūs šūviai. Trys iš dešimties imperatoriaus gvardiečių susmuko ant grindų – juos iš nugaros sušaudė jų pačių bendražygiai. Paaiškėjo, kad pusė Vango atsivestų karių slapta priklausė radikalų frakcijai. Kambaryje kilo sekundinė panika ir chaosas, o perimetro apsaugos sistemos akimirksniu išsijungė.
Iš šoninių slaptų durų į salę įsiveržė asmeninis generolo Žu elito būrys – „Šešėlių drakonai“, vilkintys sunkius, juodus kovinius egzoskeletonus. Užvirė trumpas, bet kruvinas susišaudymas. Vienas iš Žu karių paleido plazminį užtaisą tiesiai į centrinį taktinį stalą, sukeldamas trumpąjį jungimą ir užliedamas kambarį dūmais.
Patarėjas Vangas buvo nublokštas už medinės kolonos, jo šilko chalatas apdegė, o rankogalių mikro-jutikliai žaižaravo pavojaus signalais. Kai dūmai šiek tiek išsisklaidė, jis pamatė, kad generolas Žu jau stovi prie slaptos evakuacijos šachtos, laikančios paruoštą skrydžiui sub-orbitinį transportą.
– Aš pats pasiimsiu tą sferą, Vangai! – sušuko Žu, žengdamas į šachtos keltuvą. – Jei šis pasaulis turi grįžti į geležies amžių, aš būsiu tas, kuris valdys geležį!
Šachtos durys užsidarė su metaliniu trenksmu. Po kelių sekundžių pastatas suvirpėjo – generolo Žu asmeninis transportas paleido variklius ir milžinišku greičiu šovė į viršutinius atmosferos sluoksnius, skrosdamas naktinį dangų tiesiai link Terra Nova.
Patarėjas Vangas sunkiai pakilo nuo žemės, padedamas vieno iš išlikusių gvardiečių. Jis nuvalė pelenus nuo veido ir skubiai aktyvavo savo asmeninį komunikatorių, kurio dažnis vis dar bandė prasimušti pro planetos trikdžius link džiunglių.
– Li Vei… – tyliai, sužeistu balsu prabilo jis į tuščią eterį, tikėdamasis, kad signalas ją pasieks. – Žu išsiveržė. Jis bėga į džiungles su savo geriausiais smogikais. Jis nebesilaiko jokių taisyklių. Saugokite šventyklą. Jei jis perims sferą… joks dievas mūsų neišgelbės.