Severiutė gimė speiguotą vasario naktį, kai siautėjo smarki pūga. Ji teturėjo tik motiną – tėvo šilumos mergaitė taip niekada ir nepažino. Tačiau ir mamos šiluma buvo tik trumpalaikė. Ji paliko Severiutę likimo valiai, kuriai tebuvo vos dešimt mėnesių, ištekėjo ir išvažiavo ieškoti savo laimės.

Nuo pat pirmųjų dienų mergaitė augo pas bobutę. Senos, ligotos moters prieglobstis buvo varganas, pažymėtas nuolatinio stygiaus. Severiutė stiebėsi lyg rūsio balanda – išblyškusi, ištįsusi, nematanti nei saulės šviesos, nei tikros šilumos. Varganoje pirkioje trūko visko, tačiau didžiausia gėla buvo ta, kad iki dviejų metų mergaitė nevaikščiojo. Troboje nebuvo grindų – tik asla. Severiutė tūnodavo bobulės lovoje, kur dienas leisdavo žaisdama su mediniu šaukštu. 

Mokyklos slenkstis Severiutei neatnešė laukto išsivadavimo. Priešingai – tai buvo vieta, kur jos skurdas ir nepriežiūra tapo matomi visiems. Nors kojos jau buvo sutvirtėjusios, kelias iki mokyklos buvo ilgas išbandymas. Rudenį ji brisdavo per gilų purvą, o žiemą – per spaudžiantį šaltį, vilkėdama per trumpą, nudėvėtą bobutės pasiūtą milo švarkelį ir avėdama per didelius, skylėtus batus. Į klasiokus mergaitė žiūrėdavo iš tolo, ji nedrįso prie jų prieiti, nes pabandžius, tuoj sulaukdavo patyčių. 

Didžiausia jos gėda slypėjo plaukuose. Nors jie buvo nukirpti trumpai, juose knibždėte knibždėjo utėlės. Kai pasilenkusi virš sąsiuvinio, rašydavo, nuolat jausdavo įkyrų niežulį. Tad, nukritus kuriai parazitei ant sąsiuvinio puslapio, ji nagu jas traiškė vietoje. Darė tai automatiškai, vaikiškai nepagalvodama, kad kruvini taškai paliks ant lapo ir kažkas juos užmatys. Tai buvo jos kasdienybė, kol vieną dieną mokytoja, taisydama klaidas, pastebėjo sutraiškytas utėles.

Tad kitą dieną klasėje kilo baisi sumaištis. Pedagogė, nerodydama jokios užuojautos, bet su dideliu, smerkiančiu pasišlykštėjimu, iškvietė Severiutę į klasės priekį. Taip mergaitė tapo pažeminta visų akyse: klasiokai traukėsi atgal, šnabždėjosi ir rodė pirštais. Virpanti iš gėdos, ji buvo pasiųsta pas mokyklos seselę. Medicinos kabinete niekas nesileido į ilgus raminimus – seselė šiurkščiais judesiais nukirpo plaukus ir aštriu skysčiu išnaikino parazitus. Severiutei buvo didelė gėda, tad ji kentė visa tai tylėdama, sėdėjo visiškai sugniuždyta, žiūrėdama į ant grindų krentančias savo vaikiško orumo sruogas. Bet drauge jautė ir palengvėjimą: nebekąs.

Vėliau, seselė padovanojo jai seną skarelę, kad paslėptų plikai nuskustą galvą. Tačiau tas saugumas buvo trumpalaikis. Įvyko taip (tą pažeminimą ji prisimins visą savo likusį gyvenimą), kad šalia jos sėdintis turtingų tėvų sūnus Kęstutis, norėdamas pasipuikuoti prieš kitus, staigiu judesiu ir visų akivaizdoje nutraukė jai tą skarelę nuo galvos. Klasėje aidintis žiaurus vaikų juokas akimirksniu sukrėtė mokytoją – matyt, jai prabilo sąžinė. Ji suprato, kad jos pačios elgesys išprovokavo šį vaikišką sadizmą.

– Kęstuti, tuojau pat atiduok skarelę! – griežtu balsu suriko mokytoja, o pati priėjusi drebančiomis rankomis aprišo skarele mergaitės galvą, stengdamasi nežiūrėti į tuščias, ašarų pilnas jos akis.

Prabėgo daug laiko. Iš tos palaužtos mergaitės neliko nė pėdsako – vargas ir patyčios Severiutę ne palaužė, o užgrūdino. Tik, baisiausia, kad ji jau visam neteko pasitikėjimo žmonėmis. Kaip ta rūsio balanda, atkakliai išsikovojo savo vietą po saule. Visi tie metai paskutiniame suole buvo skirti knygoms, tad baigė mokyklą baigė gerais pažymiais. Trumpus utėlėtus plaukus pakeitė vešli, žvilganti kasa, kurią ji nešiojo tarsi pergalės simbolį, juk anksti išmoko rūpintis savimi. Vieną rudens dieną, jau dirbdama pagal įgytą specialybę ir eidama pietauti į kavinę, vilkėdama elegantiškais rūbais, miesto aikštėje atsitiktinai susitiko Kęstutį. Kažkada buvęs klasės ,,karalius'', dabar atrodė pavargęs, gyvenimo nualintas vyras. Kai ją atpažino, akyse pasirodė gėdos blyksnis – jis irgi prisiminė tą nuplėštą skarelę. Severiutė ramiai pasisveikino. Ji niekada nebuvo tokia, kad keršytų. Persimetė keliais, lakoniškais žodžiais ir gracingai, lėtu žingsniu pasuko kavinės link. Orumas buvo geriausias atsakas.

Vėlinės. Rudens vėjas sukioja geltonus lapus senose kapinaitėse. Severiutė stovi prie vienišo kapo. Bobulės nebėra jau keleri metai. Mergina lėtai atsiklaupia ant drėgnos žemės – ant tos pačios žemės, kuri kažkada buvo jos vaikystės asla. Ji švelniai perbraukia ranka per šaltą granito plokštę ir tyliai prabyla:

– Babyt, aš atėjau, neužmiršau tavęs. Pažiūrėk į mane... Aš jau užaugau. Nebesu ta blanki balanda.  Mamai aš neatleidau, gal kada nors, nes ji paliko mane. Jei tu nebūtumei atidavusi man savo paskutinio duonos trupinio, nebūtumei glaudusi... Šiandien galbūt aš nestovėčiau tokia tvirta. Babyte, mano plaukai ataugo ilgi, o širdis nebevirpa iš baimės. Aš nugalėjau tą baimę, tavo maža mergaitė pagaliau rado tvirtą pagrindą po kojomis.  

   Padėjusi lelijos žiedą, pakilo, pasitaisė šilkinę skarelę ir tvirtai žengė tvirtą į priekį, palikdama praeities šešėlius kapinių tyloje.