1. O jeigu ir širdį taip? 
 
Taip nutikę, kad aną kartą į jubiliejines sesers sutiktuves išėjau dar jų nesulaukęs; išėjau iš vakaro. Iki tol apie tai net pamąstyti neteko, kad taip galėčiau sumanyti, bet toks darbymetis prasidėjo kaip mat – vakaras dar nepritemo, o aš, palikęs lazdą ir vietoje jos pasitelkęs eilėraštį, išėjome kelionėje iš Vilniaus į Varėną. Eilėraštis šis pas mane irgi jubiliejinis – sukako dvidešimt metų, kai toks – nei skaitytojų, nei manęs nepradžiuginęs, tačiau šį kartą ūmai pajaučiau, kad jis yra būtent tai, kas labiausiai reikalinga pasibeldžiant į sesers Vitos buto Varėnoje duris. Norėjosi, kad aštuoniasdešimties metų sutiktuvių proga žinia jai būtų išgirsta per jubiliatą, kuris ne kažin kiek žmogaus gyvenimo pakramtęs, bet neabejingas gilesnei praeičiai negu jis pats.
 
Gramdau geležį,
rūdis nuo jos –
žvanga, žviegia, nenori, kad liesčiau,
o ir pats nelabai kaip jaučiuosi –
groja nervai it biesas negeras
man šitokią dalią įpiršęs!
 
Bet ar verta palikti man tą
sunkų darbą, kad rūdys neėstų –
juk ateis, atžvangės valanda –
geležis ims it veidrodis šviesti.
 
O ir nervai atlyš ir tylės,
ausyse atminimais sukurstę
bjaurų aidulį (aidą) tokios geležies,
kai ją surūdijusią gramdau.
 
– Gramdau? Rūdis? Ar tik ne nuo savęs? – pagalvojau suklusęs, kad mano giminėje jau aukštesnių jubiliejų nėra. Ir darėsi nesmagu žinoti, kad jų bent greitai nebus, kadangi šioje aplinkoje esu aukščiau kitų kilstelėtas, o iki devyniasdešimties vis trūksta dar apie trijų metukų...
 
– Na, o jeigu ir širdį taip
kaip rūdys kad geležį ėda?
Ooo! – neiškenčiau aiktelėjęs ir užsimiršęs, kad sugebu jausti dalykus, kurie atsikartoja iš nežinia kaip seniai praėjusių laikų...