4 dalis: Napoleono artilerija (Rūko slėniai)
Rūko slėniuose saulės šviesa beveik niekada nepasiekdavo žemės. Tirštas, drėgnas, pilkai melsvas rūkas tvyrojo virš kalvų ir gilių baseinų, kuriuose buvo įsikūrusi pagrindinė tarokų gamyklų bei energetinių tyrimų infrastruktūra. Šis regionas buvo gyvybiškai svarbus planetos išlikimui, tačiau dabar virš jo kaukė pavojaus sirenos. Bartolių aviacija – sunkūs transporto laivai ir bombonešiai – periodiškai nerdavo iš debesų, sėdami mirtį ir griaudami gamyklų kompleksus. Tarokai tiesiog slėpėsi požeminiuose cechuose, pasyviai laukdami galo.
Gamyklų vyriausiasis inžinierius, mąslus ir pavargęs tarokas, vardu Žanas, sėdėjo prie pagrindinio valdymo pulto, kai durys atsidarė. Į patalpą žengė neaukštas vyras. Jis vilkėjo tamsiai žalią milinę, ant jo galvos puikavosi charakteringa dviragė kepurė, o viena ranka buvo užkišta už liemenės bordo spalvos atlapo. Jo akys žvelgė su šaltu, skaičiuojančiu užtikrintumu. Tai buvo Napoleonas Bonapartas.
– Jūs turite puikius įrankius, bet visiškai nemokate jų naudoti, – prancūzų akcentu, kurį tarokų vertimo įrenginiai sunkiai dorojo, ištarė Napoleonas. – Jūsų gamyklos gamina neįtikėtiną energiją, bet jūs leidžiate priešui jus bombarduoti lyg balandžiams lizde.
– Bet mūsų energijos generatoriai sukurti pramoniniam lydymui, o ne karui! – teisinosi Žanas. – Mes neturime priešlėktuvinių raketų. Bartolių aviacija per greitai išnyra iš rūko, mes nespėjame jų nusitaikyti.
Napoleonas priėjo prie stalo, ant kurio gulėjo topografinis slėnių žemėlapis. Jo matematinis protas akimirksniu pradėjo skaičiuoti atstumus, aukščius ir trajektorijas.
– Kare viską lemia masė ir greitis, – Napoleonas pirštu pabarbeno į slėnio aukštumas. – Jei negalite nusitaikyti į kiekvieną laivą atskirai, turite sunaikinti patį dangų, kuriuo jie skrenda. Žanai, ar šie lydymo įrenginiai gali būti modifikuoti į mobilias ugnies baterijas? Ar galite priversti juos išmesti koncentruotus plazmos sviedinius aukštyn, į tam tikrą kvadratą?
– Teoriškai... taip, – atsakė inžinierė daktarė Klodė, priėjusi arčiau. – Jei sujungtume dešimt generatorių į vieną grandinę, gautume neįtikėtinos galios elektromagnetinį sviedinį. Bet rūkas trukdo matyti taikinį.
– Rūkas yra mano sąjungininkas, o ne priešas, – Napoleono lūpų kampučiuose pasirodė išdidi šypsena. – Priešas nežino, kur mes stovime. O mes žinome kalvų koordinates. Man nereikia matyti laivo. Man reikia, kad jūsų kompiuteriai apskaičiuotų idealias ugnies trajektorijas ir laiko intervalus. Mes sukursime ugnies užtvarą. Didžiąją armijos artileriją.
Per kelias dienas Napoleonas Bonapartas visiškai reorganizavo pramoninį slėnį. Šimtai taikių gamyklos darbininkų buvo suskirstyti į griežtai koordinuojamas artilerijos komandas. Napoleonas asmeniškai mokė juos sinchroniškai nuspausti mygtukus pagal sekundžių tikslumą. Jo charizmatiškos kalbos apie šlovę, tėvynės gynimą ir nemirtingumą įkvėpė iki tol visiškai pasidavusius tarokus. Jie pasijuto nebe aukomis, o imperatoriaus kariais.
Netrukus slėnį supurtė žemas, baugus garsas. Iš debesų išniro milžiniškas bartolių bombonešių laivynas, pasiruošęs galutinai nušluoti gamyklas. Jie judėjo įprastu maršrutu tarp dviejų didžiausių kalvų.
Napoleonas stovėjo ant centrinės kalvos stebėjimo punkto, laikydamas rankoje tarokų optinį prietaisą. Jo veidas buvo ramus kaip uola.
– Palaukite... – sušnibždėjo Žanas, jo rankos drebėjo ant valdymo pulto. – Jie jau arti.
– Kantrybės, Žanai. Kare svarbiausia – tinkamas momentas, – Napoleonas pakėlė ranką. Bartolių laivynas įskrido tiesiai į siauriausią slėnio vietą. – Baterijos 1, 2 ir 3... UGNIS!
Slėnis nušvito akinančia balta šviesa. Trisdešimt masiškai sutelktų plazminių baterijų vienu metu išspjovė energijos sviedinius į dangų. Dėl masiško ugnies sutelkimo viename taške, plazma suformavo ištisą švytinčią mirties sieną tiesiai priešais bartolių laivyną.
Pirmieji trys bombonešiai tiesiog išgaravo, įskridę į šį barjerą. Likę bandė paniškai sukti į šonus, tačiau Napoleonas tai numatė.
– Baterijos 4 ir 5, flanginis smūgis! Ugnis! – sukomandavo jis.
Nauja energijos banga nukirto bartolių pasitraukimo kelią. Slėnyje pasipylė degančių ateivių laivų nuolaužų lietus. Tai buvo triuškinantis artilerijos triumfas, pasiektas grynos matematikos ir masiškumo dėka. Bartolių oro puolimas buvo visiškai sužlugdytas, o slėnis – išlaisvintas.
Klodė ir Žanas pribėgo prie Napoleono, negalėdami patikėti tuo, ką mato.
– Jūs perrašėte mūsų fizikos dėsnius, valdove! – sušuko Klodė. – Jūs sunaikinote juos aklai!
Napoleonas nusiėmė kepurę, pataisė plaukus ir vėl pažvelgė į žemėlapį, kuriame jau žibėjo pranešimai iš kitų planetos dalių.
– Genijus nemato aklai, daktare. Genijus mato protu. Tačiau šis slėnis – tik maža gamykla. Man praneša, kad rytuose kažkas laimėjo stepėse, o šiaurėje stovi geležiniai miestai. Šiai planetai reikia vieno valdovo, kad laimėtų visą karą. Ruoškite transportinius laivus. Mes judame į susitikimo vietą.
5 dalis: Vytauto pelkės (Girių tvirtovė)
Planetos ekvatoriuje tvyrojo amžina drėgmė ir prietema. Čia pletėsi neperžengiamos, tamsiai žalios džiunglės ir radioaktyvios mangroves, kurių pelkynai nuolat garavo mirtinais cheminiais junginiais. Vietiniai tarokai slėpėsi giliai šiose giriose, įsikūrę slaptose, maskuojamomis technologijomis apsaugotose stovyklose. Tačiau bartoliai čia pasiuntė savo baisiausius dalinius – sunkiuosius mechanizuotus robotus ir ugnies naikintojus, kurie sistemingai degino mišką, bandydami išrūkyti tarokus iš jų paskutiniųjų slėptuvių.
Vienos iš pasipriešinimo stovyklų vadas, vardu Kęstis, su nerimu žvelgė į jutiklių ekranus, rodančius artėjančią metalinių monstrų liniją. Šalia jo, ant pajuodusio medžio rąsto, sėdėjo aukštas, tvirto sudėjimo vyras. Jis vilkėjo tamsius odinius šarvus, ant jo pečių gulėjo sunki lokio kailio mantija, o rankose jis suko ilgą, sunkų plieninį kalaviją. Jo veidas buvo ramus, o akys – gilios ir šaltos. Tai buvo Vytautas Didysis.
– Jie artėja, valdove, – dusliu balsu tarė Kęstis. – Mūsų maskuotės skydai išseko. Jei jie peržengs šią upę, mūsų laukia mirtis. Mūsų žmonės nori bėgti gilyn į nuodingas džiungles.
Vytautas lėtai atsistojo, jo kalavijas lengvai sužvango. Jis pažvelgė į drumzliną, garuojantį pelkės vandenį.
– Bėgimas be tikslo yra tiesus kelias į kapus, Kęsti, – ramiai ištarė Vytautas. – Giriose laimi ne tas, kas turi daugiau ugnies, o tas, kas pažįsta kiekvieną taką ir kiekvieną liūną. Šis purvas ir šie nuodai yra ne mūsų priešai. Jie yra mūsų kariai.
– Bet bartolių robotai turi hidraulinius stabilizatorius, jie gali eiti per gilų vandenį! – prieštaravo jauna tarokų skautė daktarė Daiva. – Jų metalas nerūdija nuo šių rūgščių.
Vytautas nusišypsojo, o jo šypsena buvo pilna gilaus, pragmatiško sumanumo.
– Jie gali eiti per vandenį, bet ar jie gali eiti per dugną, kurio nėra? Daiva, ar jūsų inžinieriai gali pakeisti upės užtvankų kodus? Ar galite priversti šias pelkių upes staiga pakilti dešimčia metrų?
– Taip, – supratusi mintį, sušuko Daiva. – Mes kontroliuojame dirbtinį vandenų drenažą viršutiniame slėnyje. Jei uždarysime šliuzus, vanduo nuslūgs, o jei atidarysime – kils milžiniška banga.
– Puiku, – Vytautas įbedė kalaviją į žemę. – Štai mūsų planas. Mes pastatysime čia slaptą tvirtovę – salą, apsuptą gilių liūnų, panašią į mano Trakų pilį. Mes leisime jiems pamatyti mus. Mes duosime jiems trumpą mūšį, o tada... mes bėgsime.
– Bėgsime? – sutriko Kęstis. – Bet tu ką tik sakei...
– Tai bus bėgimas, kuris juos pražudys, – nukirto Vytautas. – Kadaise prie Mėlynųjų Vandenų ir Žalgirio aš išmokau, kad priešas, kuris mano tave bėgant, tampa aklas.
Po kelių valandų bartolių sunkieji robotai pasiekė slėnį. Jie pamatė tarokų pajėgas, stovinčias prie nusekusios upės vagos. Bartolių vadai paleido ugnies bangą ir metė savo sunkiuosius gniaužtus į priekį. Vytauto kariai atsakė trumpa plazminių šautuvų ugnimi, tačiau po kelių minučių Vytautas pakėlė ranką.
– Trauktis! Atgal į džiungles! – sušuko jis.
Tarokai apsisuko ir pradėjo bėgti gilyn į mišką, sąmoningai palikdami savo įrangą. Bartolių robotai, pajutę lengvą grobį, pradėjo persekiojimą. Jie įžengė tiesiai į nusekusios upės vagą ir gilias pelkių lygumas, sunkiais metaliniais žingsniais mindydami purvą.
Kai trys ketvirtadaliai bartolių armijos atsidūrė žemiausioje slėnio vietoje, Vytautas, stovėdamas ant saugios uolos, davė ženklą Daivai.
– Paleiskite vandenis, – įsakė jis.
Daiva nuspaudė valdymo pultą. Tolumoje pasigirdo baisus dundesys. Viršutinės užtvankos atsidarė, ir milžiniška, nuodingo cheminių pelkių vandens banga užliejo slėnį. Vandens lygis akimirksniu pakilo dešimčia metrų. Bartolių robotų stabilizatoriai buvo bejėgiai prieš srovės jėgą. Nuodingas, rūgštus vanduo pradėjo graužti jų vidines schemas, kurios nebuvo apsaugotos nuo tokio masiško užliejimo. Sunkieji mašinų korpusai pradėjo grimzti į gilų, skystą pelkių dugną, iš kurio nebuvo jokio išsigelbėjimo.
Tie keli bartolių būriai, kurie spėjo išsigelbėti ir išlipti į sausumą, pamatė, kad džiunglių tankmėje jų laukia paruošti spąstai – aštrūs, tarokų plazma įkrauti kuolai ir slapti lankininkai. Vytauto kariai apsupo likučius ir negailestingai juos sunaikino.
Pelkėse vėl stojo tyla, tik garuojantis vanduo prarijo paskutinius bartolių robotų signalus. Kęstis priėjo prie Vytauto ir atsiklaupė ant vieno kelio.
– Tu išgelbėjai mūsų gyvybes, Didysis Kunigaikšti. Girių dvasios tave atvedė.
Vytautas pakėlė jį už peties ir nuvalė purvą nuo savo kalavijo.
– Ne dvasios laimi karus, Kęsti, o šaltas protas. Tačiau džiunglės išvalytos tik laikinai. Ši planeta yra didesnė nei šis miškas. Daiva, ar tavo tolimojo ryšio bangos veikia po šio mūšio?
– Taip, valdove, – atsakė ji. – Mes pagaliau pagavome keistus signalus iš kitų keturių regionų. Jie nenaudoja tarokų kodų. Jie naudoja senovines Žemės kalbas. Šiaurėje kažkas kalba lotyniškai, vakaruose prancūziškai, o dykumose – graikiškai.
Vytauto akys sužibo pažįstama ugnimi. Jis prisiminė senus laikus, kai tekdavo valdyti didžiulę valstybę nuo jros iki jūros, balansuojant tarp riterių ir chanų.
– Vadinasi, aš čia ne vienas, – tarė Vytautas. – Istorija vėl mus suvedė. Ruoškite geriausius skautus. Mes judame į planetos centrą. Laikas susitikti su tais, kurie laiko save pasaulio valdovais.
6 dalis: Didysis susitikimas Pasaulio viršūnėje
Centrinė tarokų citadelė, pavadinta Pasaulio Viršūne, stūksojo virš debesų ant aukščiausio planetos kalno. Tai buvo architektūros šedevras – permatomo krištolo ir balto metalo bokštai, sujungti šviesos tiltais. Tačiau dabar šis grožis buvo trapus. Aplink citadelę žibėjo paskutiniai planetos gynybiniai skydai, o kosminėje erdvėje jau telkėsi pagrindinis bartolių laivynas. Pasaulio pabaiga buvo vos už kelių dienų.
Didžiojoje Tarybos salėje, kurioje holograminis planetos modelis lėtai sukosi ore, tvyrojo mirtina tyla. Tarokų vyriausieji dvasininkai ir inžinieriai susigūžę stovėjo palei sienas. Salės centre, prie milžiniško apskrito stalo, po vieną rinkosi tie, kurių vardai kadaise drebino Žemę.
Pirmasis į žengė Aleksandras Makedonietis, lydimas savo ištikimųjų Hetairų-technologų. Jo žingsnis buvo lengvas, kupinas jaunatviško įžūlumo, o ranka gulėjo ant auksinio kardo buožės. Priešais jį, iš kito salės galo, metodišku, ramiu žingsniu atėjo Julijus Cezaris, apsisiautęs savo raudonąja mantija. Abu vyrai sustojo ir akimirką žvelgė vienas į kitą. Cezaris lėtai linktelėjo – jis tyrinėjo Aleksandro žygius dar būdamas gyvas Žemėje, o dabar tas mitinis pusdievis stovėjo prieš jį.
Iš tamsos dešinėje pasigirdo sunkus kailių šlamėjimas. Į šviesą žengė Čingischanas. Jo veidas buvo nukaltas iš akmens, o siauros akys akimirksniu įvertino europiečių ginklus ir stovėseną. Napoleonas Bonapartas, stovintis šalia pramoninio regiono inžinierių, giliai įkvėpė, ranką užkišęs už savo milinės atlapo. Jo matematinis protas jau analizavo visų salėje esančių vyrų svorį ir įtaką.
Paskutinis į salę žengė Vytautas Didysis. Jo sunki lokio kailio mantija ir paprastas, bet mirtinas plieninis kalavijas kontrastavo su prabangia citadelės aplinka. Vytautas neskubėdamas nužvelgė visus keturis valdovus. Jis pažinojo chano giminę iš kovų Rytuose, žinojo Cezario imperijos aidus ir buvo girdėjęs apie prancūzų imperatorių, pakeitusį Europos žemėlapį.
Visi penki milžiniški ego stovėjo vienoje patalpoje. Ore tvyrojo tokia stipri įtampa, kad, atrodė, pakaktų vieno žodžio, ir kils naujas karas dėl valdžios. Aleksandras jau žengė žingsnį į priekį, pasiruošęs pareikšti savo teisę vadovauti šiam naujam pasauliui, tačiau jį nutraukė staigus žemės drebėjimas.
Citadelės sienos sumirguliavo. Centrinis holograminis stalas sumirkčiojo raudonai. Ore išsiskleidė milžiniškas kosminės erdvės vaizdas.
– Valdovai... – drebančiu balsu prabilo tarokų vyriausiasis Sironas. – Jie atvyko. Tai nebe avangardas. Tai pagrindinės Bartolių rasės pajėgos. Pasaulio naikintojai.
Hologramoje pasirodė tūkstančiai juodų, dygliuotų bartolių laivų, kurie tarytum skėriai krito iš hipererdvės. Jų masė buvo tokia didžiulė, kad jie užstojo vietinės žvaigždės šviesą. Planetos atmosferoje pasirodė degantys pėdsakai – milijonai desantinių kapsulių jau smigo žemyn link visų penkių regionų vienu metu. Tai buvo totalinis, visapusiškas naikinimas. Jei jie pralaimės čia, neliks nei tarokų, nei jų pačių istorijos.
Ši baisi, neatidėliotina grėsmė akimirksniu sudegino bet kokias asmenines ambicijas. Penki karvedžiai, dar prieš sekundę žvelgę vienas į kitą su nepasitikėjimu, vienu metu pasisuko į holograminį žemėlapį. Jų akys užsidegė ta pačia pažįstama ugnimi. Tai buvo jų stichija. Karas.
– Jie daro klaidą, – pirmasis ramiu, aiškiu balsu prabilo Julijus Cezaris, atsiremdamas į stalo kraštą. – Jie puola viską iškart, išsklaidydami savo mase. Jie mano, kad mes esame išsigandę dvasininkai. Jie nežino, kas jų laukia.
– Jų rikiuotė orbitoje yra per tanki, – pridūrė Napoleonas, jo pirštas jau skaičiavo atstumus ekrane. – Jei mano slėnio baterijos sukoncentruotų ugnį į centrinį jų flangą, krentantys laivai sukuria grandininę reakciją. Jie patys blokuos savo kelius.
– O tie, kurie nusileis ant žemės, pateks į mano lygumas, – sušnibždėjo Čingischanas, jo lūpose pasirodė žiauri šypsena. – Mano Tumenas nukirs jų tiekimo gyslas greičiau, nei jie spės iškrauti savo sunkiuosius tankus.
Aleksandras Makedonietis išsitraukė savo plazminį kardą ir trenkė juo į stalą, priversdamas tarokus krūptelėti.
– Mes negalime tik gintis! Šis karas turi baigtis jų sostinės laivo sunaikinimu. Mano Hetairai pasiruošę smogiamausiam puolimui. Kas eis su manimi į patį pragaro vidurį?
Visi pažvelgė į Vytautą Didįjį, kuris iki šiol tylėjo, įdėmiai stebėdamas bendrą vaizdą. Vytautas padėjo savo sunkią ranką ant Aleksandro kardo.
– Kad pasiektume jų šerdį, Aleksandrai, pirmiausia turime priversti juos patikėti, kad jie laimi, – ramiai ištarė Vytautas. – Mes turime juos įvilioti į vieną vietą. Leisti jiems pralaužti mūsų išorines linijas, kad jie sutelktų visas pajėgas ten, kur mes būsime pasiruošę. Mums reikia bendros taktikos. Mums reikia Penkių Tarybos aljanso.
Cezaris nužvelgė Vytautą, tada Napoleoną, Čingischaną ir Aleksandrą. Karinė pagarba užpildė salę. Žemės istorijoje jie buvo priešai ar skirtingų laikmečių valdovai, tačiau šią akimirką, Pasaulio Viršūnėje, jie tapo vienu kūnu. Paskutiniu tarokų skydu.
– Ruoškite žemėlapius, – įsakė Cezaris tarokų technikams. – Pradedame didįjį žaidimą.