Prologas
Kosminio dulkyno gilumoje, kur žvaigždžių šviesa lūžta pro degančių planetų skeveldras, Tarokų rasė giedojo savo mirties giesmę.
Jie šimtmečius statė civilizaciją ant harmonijos, kvantinės logikos ir taikaus pažinimo pamatų. Jų miestai levitavo virš krištolinių vandenynų, o technologijos lenkė pačią laiką. Tačiau visatoje galiojo kitas dėsnis – brutalus ir primityvus. Iš tamsiųjų galaktikos pakraščių atskrieję Bartoliai nežinojo diplomatijos. Tai buvo gyvojo metalo, mėsos ir neapykantos masė, pripažįstanti tik grubią jėgą. Kur žengdavo bartolių aulinis batas, ten gesdavo saulės. Tarokų išmanieji skydai ištirpdavo prieš laukinį priešo įniršį. Vienas po kito krito žvaigždynai. Švelni, evoliucionavusi rasė tiesiog nemokėjo kariauti. Nemokėjo nekęsti. Nemokėjo pralieti kraujo su pasimėgavimu.
Dabar liko paskutinė tvirtovė. Žalia, gyvybe pulsuojanti planeta Atorija, apgaubta blėstančiu atmosferos skydu. Už jo – paskutiniai milijardai tarokų. Už jo – civilizacijos pabaiga.
Tarokų vyriausioji Taryba suprato: norint išgyventi prieš monstrus, jiems patiems reikia monstrų. Bet ne paprastų žudikų, o genijų. Karvedžių, kurių pačios sielos buvo nukaltos iš strategijos, geležies ir pergalės troškimo. Kadangi pačių tarokų istorijoje tokių nebuvo, jų mokslininkai nukreipė galingus laiko-erdvės lęšius į tolimą, melsvą, primityvią, tačiau neįtikėtinai karingą planetą – Žemę. Jie peržvelgė tūkstantmečius, ieškodami tų, kurie sugebėdavo perrašyti istoriją vienu rankos mostu mūšio lauke.
Mirties akimirką penki Žemės valdovai neatsibudo anapiliniame pasaulyje. Jų dvasios ir kūnai, paimti pačiame jėgų žydėjime, buvo materializuoti skirtinguose Atorijos planetos kampuose. Penki genijai. Penkios skirtingos epochos. Penki milžiniški ego, įpratę, kad pasaulis klūpotų prieš juos vienus.
Smėlio jūroje, kur liepsnojo trys saulės, akis pralėmė Aleksandras Makedonietis, jau užuodžiantis naujo, dar didesnio pasaulio užkariavimo saldumą.
Geležinio megamiesčio griuvėsiuose, tarp degančių dangoraižių, dulkes nuo savo čiaupo nusibraukė Julijus Cezaris, akimirksniu pamatęs politinį chaosą, kurį privalėjo suvaldyti.
Begalinėje, vėjo draskomoje stepėje, ant svetimo mechaninio žvėries keteros išsitiesė Čingischanas, supratęs, kad šios lygumos reikalauja naujo Tumedo kraujo.
Drėgnuose, rūko paslėptuose slėniuose, skaičiuodamas tolimų sprogimų aidus, savo milinėje rankas sunėrė Napoleonas Bonapartas, mintyse jau dėliodamas idealias ateities artilerijos trajektorijas.
O neperžengiamų, tamsių džiunglių mangroves, kur tykojo paslėpti pavojai, savo kardą iš makščių pusiau ištraukė Vytautas Didysis, ramiai įvertindamas purvą, vandenį ir geriausias vietas mirtiniems spąstams.
Jie dar nežinojo vienas apie kitą. Jie nežinojo, kas yra tarokai ir kas yra bartoliai. Tačiau kiekvieno iš jų gyslomis tekėjo tas pats mirtinas pažadas: karas prasideda.
1 dalis: Aleksandro oazė (Smėlio jūra)
Karštas, violetinis smėlis kvepėjo sudegusia alyva ir ozonu. Aleksandras atmerkė akis. Virš jo degė trys saulės. Nebuvo nei Parmeniono, nei ištikimojo Bucefalo. Aplink jį klūpėjo trapūs, melsvos odos padarai didelėmis, išsigandusiomis akimis. Jie vilkėjo sidabrinius, bet apdulkėjusius drabužius.
Vienas iš jų, vyresnysis, vardu Sironas, drebančiomis rankomis palietė žemę prie Aleksandro kojų.
– Ar tu... dievas, kurį iškvietė mūsų mašinos? – sušnibždėjo Sironas. – Mes mirštame. Bartoliai jau pakeliui.
Aleksandras lėtai atsistojo. Jo raumenys buvo pilni jėgos, jokių Babilono karštinės pėdsakų. Jis pažvelgė į horizontą, kur kilo dulkių stulpai.
– Aš esu Aleksandras, Pilypo sūnus. Ir aš neklūpau prieš mirtį, – jo balsas nuskambėjo rūsčiai ir tvirtai. – Kas yra tie jūsų priešai? Parodykite man jų ginklus.
Kitas tarokas, jaunas inžinierius Kaelas, aktyvavo hologramą. Ore pasirodė greiti, dygliuoti, skraidantys aparatai su sunkiais plazminiais pabūklais.
– Tai bartolių skrajūnai, – taria Kaelas. – Jie skrieja virš smėlio žaibo greičiu. Mūsų ginklai jų nepramuša. Mes turime tik šiuos portatyvinius energijos skydus, bet jie skirti tik slėptis. Jie nenaudingi.
Aleksandras įdėmiai pažvelgė į melsvą šviesos sieną, kurią išskleidė Kaelo prietaisas. Jis palietė ją pirštu. Šalta, kieta kaip geriausias Makedonijos plienas. Karvedžio lūpose pasirodė pažįstama šypsena.
– Nenaudingi? – Aleksandras nusijuokė. – Jūs turite neperšaunamą sieną, kurią galite nešiotis rankose. Graikijoje mes tai vadiname skydų siena. Falanga. Kiek tokių skydų turite?
– Tūkstančius, – sutriko Sironas. – Bet mes nemokame kautis. Mes esame architektai, programuotojai...
– Nuo šiandien jūs esate kariai, – nukirto Aleksandras. – Sironai, surink visus vyrus. Kaelai, man reikia, kad jūsų skydai veiktų išvien. Jei juos suglaustume, ar jūsų energijos laukai susijungs į vientisą sieną?
– Teoriškai... taip, – sumurmėjo Kaelas, jo akys staiga užsidegė techniniu smalsumu. – Jei suderintume dažnius, jie suformuotų nepralaužiamą barjerą.
– Puiku. Mes priversime jų greitį tapti jų pražūtimi. Kur čia artimiausias siauras slėnis? – paklausė Aleksandras.
– Už dviejų mylių – Zul-Karneino kanjonas, – atsakė Sironas. – Bet ten nėra kur bėgti, tai aklavietė!
– Mums ir nereikia bėgti, – Aleksandras paėmė Kaelą už pečių. – Mes juos ten įviliosime. Įsakyk savo geriausiems protams modifikuoti šiuos skydus taip, kad prireikus jie galėtų iškrauti trumpą, stiprų energijos impulsą į priekį. Jūs būsite mano elitinis dalinis. Mano naujieji Hetairai – karaliaus draugai.
Po kelių valandų Zul-Karneino kanjone tvyrojo mirtina tyla. Siaurame praėjime penki šimtai tarokų stovėjo trimis eilėmis. Jų rankose drebėjo energijos generatoriai.
– Ramiai! – sušuko Aleksandras, stovėdamas pačiame priekyje su skolintu tarokų plazminiu kardu. – Nežiūrėkite į jų dydį. Žiūrėkite į mano ženklą! Kai jie priartės, nesitraukite nė per žingsnį!
Kanjono pradžioje pasirodė bartolių skrajūnai. Jų varikliai klykė, o patys bartoliai – masyvūs, keturrankiai monstrai – rėkė pergalės giesmes, tikėdamiesi lengvų žudynių. Jie paleido pirmąją ugnies bangą.
– Skydus aukštyn! – įsakė Aleksandras.
Kaelas nuspaudė mygtuką. Penki šimtai melsvų skydų susijungė į vieną milžinišką, švytinčią sieną, užpildžiusią visą kanjono plotį. Bartolių plazmos sviediniai atsitrenkė į barjerą ir išsibarstė kibirkštimis. Priešas nespėjo nusukti – jų skrajūnai milžinišku greičiu rėžėsi tiesiai į energijos sieną. Įvyko baisūs sprogimai, metalo laužas lėkė į šonus.
– Dabar! Kaelai, impulsą! – sušuko Aleksandras.
– Impulsas aktyvuotas! – suriko Kaelas.
Skydų siena išmetė galingą kinetinę bangą, kuri nubloškė likusius skrajūnus ant uolų. Likę gyvi bartoliai paniškai bandė apsukti savo mašinas, tačiau siaurame kanjone kilo spūstis.
– Hetairai, pirmyn! – Aleksandras iškėlė kardą. – Išvalyti kanjoną!
Pirmą kartą istorijoje taikūs tarokai žengė į priekį, stumdami priešą savo šviesos sienomis ir griaudami viską savo kelyje.
Kai viskas aprimo, kanjonas buvo pilnas degančių bartolių technikos likučių. Sironas priėjo prie Aleksandro, jo veidas buvo pilnas pagarbos ir baimės.
– Tu laimėjai... Mes juos nugalėjome. Tai neįmanoma.
Aleksandras nusivalė violetines dulkes nuo veido ir pažvelgė į tolį, kur danguje žibėjo kitos planetos dalys.
– Tai tik pradžia, Sironai. Mes išvalėme dykumą. Bet aš jaučiu, kad šiame pasaulyje yra kitų, panašių į mane. Ir kai mes susitiksime, ši planeta drebės.
2 dalis: Cezario legionai (Geležiniai miestai)
Virš Geležinio miesto kabojo tiršti, juodi dūmai. Šis megamiestas – milžiniškas tarokų civilizacijos pasididžiavimas – buvo pastatytas iš neatpažįstamo, šviesą atspindinčio metalo. Tačiau dabar jo sienos buvo apdegusios, o viršutinių aukštų karkasai kyšojo lyg perlaužti šonkauliai. Bartolių armija vykdė brutalią apgultį, naudodama sunkiuosius griaunamuosius robotus ir tolimojo nuotolio plazmines katapultas.
Miesto centrinėje taryboje tvyrojo visiškas chaosas. Tarokų senatoriai rėkė vieni ant kitų, kaltindami kaimynines frakcijas išteklių švaistymu.
– Mes privalome kapituliuoti! – šaukė senatorius Tulas, mojuodamas trimatėmis ataskaitomis. – Sienos išlaikys dar tris ciklus. Jei pasiduosime dabar, bartoliai galbūt paliks mus gyvus kaip vergus!
– Vergų dalia yra blogesnė už mirtį, Tule, – pasigirdo ramus, tačiau visą salę nutildęs balsas.
Iš tamsaus koridoriaus išėjo vyras, vilkintis paprastą, bet nepriekaištingai švarią tarokų gamybos sidabrinę tuniką, ant kurios buvo užmesta raudona karinė mantija. Julijus Cezaris žengė į salės vidurį. Jo akys, šaltos ir vertinančios, akimirksniu peržvelgė išsigandusius politikus.
– Kas tu toks, kad drįsti nutraukti Tarybos posėdį? – pasipiktino Tulas. – Mes tave ištraukėme iš anomalijos, bet tu čia neturi jokio balso!
– Aš esu tas, kuris išgelbės šį miestą, kol jūs ginčijatės dėl savo grandinių ilgio, – Cezaris priėjo prie centrinio holograminio stalo ir rankos mostu išjungė Tulo grafikus, vietoj jų aktyvuodamas miesto gynybos žemėlapį. – Jūsų gynyba yra apgailėtina. Jūs leidžiate priešui spausti jus iš vienos pusės, kol patys sėdite užsidarę. Romos legionai niekada nelaukdavo, kol siena sugrius. Jie statydavo savo sienas.
Į priekį žengė jauna tarokų karininkė Livia, atsakinga už inžinerinius korpusus.
– Ką tu turi omenyje, Cezari? Bartolių mašinos per daug galingos. Mes statome barjeras, bet jų griaunamieji užtaisai jas tiesiog išgarina.
– Todėl mes pastatysime ne vieną, o dvi linijas, – Cezaris pirštu nubrėžė dvi linijas aplink visą miestą. – Pirmąją – nukreiptą į priešą, kad sustabdytume jų puolimą. Tai bus mūsų kontravaliarija. Antrąją liniją – už nugaros, kad apsisaugotume nuo bet kokių netikėtų pastiprinimų iš išorės ar išpuolių iš galo. Tai cirkumvaliarija. Mes paversime pačius apgulėjus apgultaisiais.
– Bet tam reikės visų miesto gyventojų rankų! – sušuko Tulas. – Piliečiai panikoje, jie atsisakys dirbti! Jie nėra kariai!
Cezaris lėtai atsisuko į Tulą, jo veide pasirodė pavojinga šypsena.
– Romėnas tampa legionieriumi ne tada, kai gauna kardą, o tada, kai gauna kastuvą. Livia, ar jūsų automatinės statybos mašinos gali kasti žemę ir lydyti metalą pagal mano nurodymus?
– Taip, valdove, – Livia nesąmoningai pavartojo šį titulą, pakerėta Cezario autoriteto. – Jos gali sukurti dešimčių metrų gylio griovius ir užpildyti juos energiniu skysčiu per kelias valandas.
– Puiku. Livia, tu skiriama mano vyriausiąja legate. O tu, Tule... – Cezaris priėjo prie senatoriaus ir padėjo ranką jam ant peties. – Tu padėsi palaikyti tvarką tarp piliečių. Jei pastebėsiu bent menkiausią maišto ar kapituliacijos kurstymą, aš asmeniškai tave permesiu per šio miesto sieną tiesiai bartoliams. Ar supratai?
Tulas išblyško ir tik tyliai linktelėjo.
Po dviejų dienų už miesto sienų vaizdas visiškai pasikeitė. Bartolių vadai su nuostaba stebėjo, kaip priešais juos, tarytum iš niekur, iškilo milžiniškas įtvirtinimų tinklas. Automatinės tarokų mašinos, valdomos griežtos Cezario logikos, suformavo zigzago formos gynybinius griovius, užpildytus nestabilia plazma, o už jų – spygliuotas metalines sienas su automatiniais bokšteliais.
Bartolių sunkieji griaunamieji robotai pradėjo puolimą, tikėdamiesi pralaužti naująją liniją. Tačiau įvažiavę į griovių zoną, jie suprato, kad pateko į spąstus. Siauri koridoriai tarp griovių neleido jiems judėti mase.
Cezaris stovėjo ant kontravaliarijos bokšto viršūnės, šalia jo – Livia.
– Legate, aktyvuokite kairiojo flango spąstus, – ramiai įsakė Cezaris.
– Bet jie dar nepasiekė pagrindinės sienos! – nustebo Livia.
– Jie ir neturi jos pasiekti. Padalykite jų pajėgas pusiau. Skaldyk ir valdyk.
Livia nuspaudė valdymo pultą. Žemė po bartolių robotais atsivėrė, o išmetamieji plazmos geizeriai sunaikino pusę puolančio avangardo. Likę bartolių kariai bandė trauktis, tačiau už nugaros atsitrenkė į antrąją Cezario pastatytą liniją – cirkumvaliariją, kuri jau buvo užsidariusi. Bartolių apgulties pajėgos buvo visiškai izoliuotos ir suspaustos tarp dviejų mirtinų tarokų gynybos žiedų.
Miesto piliečiai, stebėdami šį vaizdą per ekranus, pradėjo skanduoti Cezario vardą. Išsigandusi minia virto drausminga jėga, pajutusia pergalės skonį.
Cezaris nužvelgė mūšio lauką, kur degė bartolių technika.
– Jie nugalėti, Cezari! Miestas išgelbėtas! – džiūgavo Livia.
Cezaris tik papurtė galvą, jo žvilgsnis nukrypo į žvaigždes.
– Tai tik viena pergalė, Livia. Šis miestas dabar saugus, bet mes esame tik dalis didesnio plano. Man reikia ryšio su kitais regionais. Aš atpažįstu kito genijaus ranką, jei kur nors šioje planetoje vyksta panašūs dalykai. Mes turime rasti likusius.
3 dalis: Čingischano stepė (Amžinasis vėjas)
Begalinėse Amžinojo vėjo lygumose violetinė žolė bangavo iki pat horizonto. Čia nebuvo miestų sienų – tik tūkstančiai kilometrų tuštumos, kurioje švilpė ledinis vėjas. Šioje stepėje gyvenantys tarokai vertėsi klajokline gyvulininkyste, tačiau dabar jie bėgo. Už jų nugarų rbaubė bartolių mechanizuoti pėstininkai ir sunkieji Vikšriniai Tankai, traiškydami viską savo kelyje. Tarokai bėgo pėsti, praradę viltį, palikę savo namus-palapines degančias danguje.
Vienos iš genčių vadas, vardu Temuras, su baime žvelgė atgal, kai staiga jo mechaninis gyvūnas pasibaidė. Ant nedidelės kalvos, tiesiai prieš vėją, stovėjo vyras. Jis vilkėjo grubius kailius, ant kurių buvo uždėti lengvi tarokų metalo šarvai. Jo akys buvo siauros, o žvilgsnis skrodė stepę lyg sakalo. Tai buvo Čingischanas.
– Kodėl bėgate lyg avys, pamačiusios vilką? – jo balsas perkūnija sugriaudėjo virš vėjo kaukimo.
Temuras sustabdė savo transporterį.
– Tu nežinai, kas mus veja, svetimšali! – sušuko Temuras. – Bartolių plieniniai monstrai nesustabdomi! Jie turi ginklus, kurie išdegina stepę iki pelenų! Mes turime trauktis į kalnus!
Čingischanas nusijuokė, o tas juokas buvo pilnas laukinio pasitikėjimo savimi.
– Į kalnus? Kalnuose vilkas netenka savo greičio. Vilko jėga yra stepėje. Kas yra jūsų laivai? Šie maži mechaniniai žvėrys, kuriais važiuojate?
Jauna tarokų mechanikė Altana privairavo prie jo greitą, virš žemės levituojantį antigravitacinį motociklą.
– Tai mūsų lygumų sklandytuvai, – paaiškino ji, baimingai žvelgdama į chano autoritetą. – Jie greiti, bet visiškai nešarvuoti. Mes juos naudojame tik bandų priežiūrai. Jie neturi ginklų.
Čingischanas priėjo prie motociklo, glostydamas jo metalinį korpusą taip, tarsi tai būtų gyvas žirgas. Jis staigiu judesiu užšoko ant sėdynės ir akimirksniu pajuto mašinos galią.
– Greitis yra geriausias šarvas, – ištarė chanas. – Altana, ar gali prie šių mašinų pritaisyti jūsų energinius statinius lankus, kuriais ginatės nuo laukinių žvėrių?
– Taip... – sumurmėjo Altana. – Bet kad pataikytum važiuodamas tokiu greičiu, reikia neįtikėtino tikslumo. Mūsų žmonės nesugebės.
– Jie sugebės, nes kitaip mirs, – nukirto Čingischanas. – Temurai, išsklaidyk savo gentį į dešimtis mažų būrių. Nuo šiol jūsų dešimtys virsta šimtinėmis, šimtinės – tūkstantinėmis. Mes sukursime vieną didelį Tumeną. Kas nepaklus įsakymui – bus nubaustas mirtimi. Kas parodys drąsą – dalinsis priešo grobiu.
Per kelias dienas Čingischanas perkeitė tarokų mąstymą. Jis išmokė juos judėti nepriekaištingoje rikiuotėje, valdyti sklandytuvus kūno judesiais ir šaudyti iš plazminių lankų tiesiai iš posūkio. Taikių piemenų rasė virto kibernetiniais lankininkais.
Netrukus horizonte pasirodė bartolių sunkiojo avangardo tiekimo linijos ir sunkieji tankai. Jie judėjo lėtai, įsitikinę savo nenugalimumu.
– Puolam! – sušuko Čingischanas, iškeldamas savo ilgą kreivą kardą.
Tūkstančiai tarokų sklandytuvų lyg skėrių debesis pasipylė nuo kalvų. Jie nesilaikė vienos linijos, o judėjo pusmėnulio forma, apsupdami priešą. Bartolių tankai bandė nusitaikyti savo sunkiaisiais pabūklais, tačiau tarokų motociklai buvo per greiti, jie nuolat keitė kryptį.
Tarokai paleido tūkstančius plazminių strėlių, kurios nukreiptos į silpnąsias bartolių mašinų vietas – vikšrus ir aušinimo angas. Kilo panika. Bartolių vadas įsakė sunkesnėms pajėgoms pulti tarokų centrą.
Pamatęs tai, Čingischanas davė ženklą.
– Trauktis! Bėkite! – sušuko jis.
Tarokų centras staiga apsisuko ir pradėjo paniškai bėgti atgal. Bartoliai, manydami, kad pergalė jau arti, sulaužė savo griežtą rikiuotę ir puolė iš paskos, išsibarstydami po visą stepę. Tai buvo garsioji chano klaidinančio atsitraukimo taktika.
Kai bartolių tankai pakankamai nutolo nuo savo tiekimo laivų ir visiškai išsibarstė, Čingischanas asmeniškai su savo elitiniu būriu smogė iš šono. Tuo pat metu bėgantys tarokai ore apsuko savo sklandytuvus 180 laipsnių kampu ir, judėdami atbulomis, pradėjo mirtiną ugnį į persekiotojus.
Bartolių avangardas buvo visiškai sutrupintas. Jų tankai virto rūkstančiais metalo laužo kalnais violetinėje žolėje.
Temuras atskriejo ant savo sklandytuvo, jo akys švietė iš džiaugsmo.
– Chane! Mes juos sunaikinome! Stepė vėl mūsų!
Čingischanas ramiai nužvelgė degantį horizontą.
– Stepė niekada nebūna tavo, Temurai. Stepė priklauso tam, kas ją valdo. Ši pergalė tik atvėrė mums kelią. Kur baigiasi šios lygumos?
– Jos ribojasi su Rūko slėniais vakaruose ir Geležiniais miestais rytuose, – atsakė Altana.
Čingischanas nusišypsojo, jo žvilgsnis tapo grobuoniškas.
– Puiku. Mes siųsime žvalgus į abi puses. Aš jaučiu kito stipraus vilko kvapą šioje planetoje. Mes su jais susitiksime. Ruoškite Tumeną ilgam žygiui.