5 Skyrius: Geležinio Vilko staugimas
Suvalkų koridoriaus prieigose naktis buvo tiršta ir drėgna. Lietuvos pasienio ruože, paslėpti po skaitmeniniais maskuojamaisiais tinklais, stovėjo moderniausi „Geležinio Vilko“ mechanizuotosios pėstininkų brigados tankai ir pėstininkų kovos mašinos. Šarvų paviršiai švytėjo blausia, fluorescencinė žalia šviesa – ant jų chemine emulsija buvo užtepti pagoniški apsaugos ženklai, kryžiai ir Perkūno simboliai.
Generolas Jonas Perkūnas stovėjo lauko vadavietėje, įrengtoje ant kalvos, nuo kurios vėrėsi vaizdas į Lenkijos pasienio miškus. Jo rankose buvo naktinio matymo žiūronai, o ant stalo gulėjo atvertas nešiojamasis kompiuteris, rodantis gyvą termovizinių kamerų vaizdą. Šalia jo stovėjo kapitonas Aras, jaunas, technogeninės kartos karininkas, atsakingas už elektroninę kovą.
„Kapitone, praneškite statusą“, – griežtai, beveik neramiai ištarė generolas, neatitraukdamas žiūronų nuo miško linijos. „Kodėl radarai tyli? Priešas už kelių kilometrų suvežė tris divizijas, o mano ekranai rodo tuštumą.“
Kapitonas Aras karštligiškai spaudė klavišus, jo veidą nudažė melsvas monitoriaus švytėjimas. Jo kakta buvo išpylęs šaltas prakaitas.
„Generole, aš nesuprantu. Elektroninės trikdžių sistemos veikia idealiai, bet... signalas grįžta iškreiptas. Palydovai rodo, kad priešais mus stovi tūkstančiai metalo objektų, bet mūsų lokaliniai radarai juos fiksuoja kaip... kaip mišką. Tarsi tie tankai būtų gyvi medžiai. Arba kažkas dar keistesnio.“
„Kalbėk aiškiai, kapitone. Čia ne vieta filosofijai“, – subarė Jonas Perkūnas.
„Mūsų seismografiniai jutikliai žemėje fiksuoja tūkstančius ritmingų dūžių, Jūsų Ekscelencija“, – Aro balsas suvirpėjo. „Tai ne variklių vibracija. Tai... širdžių plakimas. Milžiniškas, kolektyvinis širdies plakimas. Žemė po Lenkijos sienos miškais tiesiog pulsuoja.“
Staiga iš komandiniame pulte esančios racijos pasigirdo baisus traškesys. Per trikdžius prasiveržė panikos apimto kario balsas iš paties priekinio stebėjimo posto – „Vilkas-1“.
„Vadaviete! Čia Vilkas-1! Mes turime vizualinį kontaktą... Dieve, kas tai per velniava?! Jie nepuola! Jie tiesiog...“
Generolas griebė racijos mikrofoną. „Vilkas-1, čia Perkūnas. Kalbėkite aiškiai! Kas artėja prie spygliuotos vielos? Tankai? Pėstininkai?“
„Ne, generole!“ – šaukė karys, fone girdėjosi keistas, žemas garsas, panašus į šimtų žmonių giedamą grigališkąjį choralą, bet sulėtintą, iškraipytą ir sklindantį tiesiai iš žemės. „Tai ne žmonės! Tai... kunigai. Šimtai dvasininkų baltais apsiaustais. Jie eina basi per pelkę. Jie nesineša ginklų, jie neša degančius kryžius... Bet jie neturi veidų, generole! Jų kapitonai tušti! O už jų... po jų kojomis žolė akimirksniu virsta pelenais!“
„Vilkas-1, atidarykite ugnį įspėjamaisiais šūviais! Neduokite jiems kirsti demarkacinės linijos!“ – sušuko Jonas Perkūnas.
„Mes bandėme! Mes paleidome automatų seriją! Kulka praeina kiaurai, generole! Jie... jie neatsispindi mūsų termovizoriuose, bet mes juos matome plika akimi! Jie gieda... o nuo jų giesmės mūsų technika... mūsų sistemos išsijungia!“
Racija sprogo garsiu, elektriniu zvėgimu. Vadavietėje akimirksniu užgeso visi ekranai. Pagrindinis kompiuteris pradėjo rūkti, o jo skystųjų kristalų ekrane liko tik viena išdegusi, balta dėmė – stilizuotas Vatikano kryžius.
Kapitonas Aras atšoko nuo stalo. „Sistemos mirė! Elektros tiekimas nutrauktas! Generole, veikia tik mechaniniai įrenginiai!“
Jonas Perkūnas numetė raciją ir išbėgo iš palapinės į lauką. Virš miško, Lenkijos pusėje, pakilo dešimtys milžiniškų, švytinčių baltų kryžių – ne fizinių, o sudarytų iš grynos, akinančios šviesos, kuri rėžė akis. Oro temperatūra nukrito žemiau nulio, kariai pradėjo kvėpuoti garais.
Iš miško gilumos atsklido tas pats gergždžiantis, demoniškas choralas. Nuo jo garso aplinkui stovintys pagoniški apsauginiai ženklai ant lietuviškų tankų šarvų pradėjo traškėti, svilti ir luptis, virsdami juodais suodžiais.
„Visiems prie ginklų!“ – dundėjo generolo Jono Perkūno balsas, aidintis virš išsigandusių karių gretų. Jis išsitraukė savo mechaninį pistoletą, kuris nereikalavo elektronikos. „Mūsų protėviai kovojo su šituo siaubu kalavijais! Mes turime šviną ir ugnį! Už šventąsias girias! Už Karalystę!“
Tą pačią akimirką iš tamsių Lietuvos miškų gilumos, už nugarų, pasigirdo ilgas, kraupus ir mistinis kaukimas. Tai nebuvo paprastas vilkas. Garsas buvo toks gilus, kad privertė suvirpėti tankų šarvus. Tai buvo Geležinio Vilko dvasia, pajutusi, kad į jos žemę kėsinasi svetimas, dvasinis maras.
„Jie atsivedė savo šventuosius demonus“, – sušnypštė generolas Perkūnas, žiūrėdamas, kaip iš baltų šviesos kryžių pusės link lietuvių pozicijų pradeda slinkti begarsiai, juodi šešėliai, ilgomis, kaulėtomis rankomis. „Bet mūsų miškai vis dar turi dantų. Kapitone, ruoškite rankines granatas. Šiąnakt mes parodysime jiems, kaip miršta pagonys.“
Pirmasis Vatikano avangardo šešėlis palietė lietuvių apkasų liniją, ir naktį skrodė pirmieji, kurtinantys kulkosvaidžių šūviai. Karas dėl Lietuvos sielos prasidėjo.
6 Skyrius: Vatikano pasiuntinys
Vilniaus centre tvyrojo neįprasta, spengianti tyla. Vos tik pasienyje užgeso elektroninės sistemos, dvasinė banga pasiekė ir sostinę. Šventaragio slėnyje stovintys modernūs dangoraižiai nebemirkčiojo reklamomis – jų stikliniai fasadai buvo tamsūs, šalti, atspindintys tik danguje tvenkiamus juodus debesis. Aplink pagoniškąją Perkūno šventyklą, kurioje ką tik užgeso Amžinoji ugnis, oras tapo toks sunkus, kad atrodė, jog pati žemė priešinasi kažkam svetimam.
Karalius Vytenis V sėdėjo savo kabinete, apšviestame tik kelių vaškinių žvakių. Jo išmanusis laikrodis ir kompiuteriai buvo mirę. Ant stalo gulėjo tik senas, popierinis sostinės žemėlapis ir sidabrinis griaustinio dievo kūjis, kuris dabar buvo šaltas kaip ledas.
Staiga sunkias ąžuolines kabineto duris be jokio beldimo atvėrė karaliaus asmens sargybinis, gvardietis ginkluotas mechaniniu šautuvu. Jo veidas buvo išbalęs.
„Jūsų Didenybe... Jis sugrįžo. Bet ne vienas“, – sušnypštė karys, jo balsas virpėjo iš siaubo.
„Kas sugrįžo, gvardiete?“ – karalius atsistojo, ranka instinktyviai pasiekdamas prie šono kabantį kalaviją.
„Arkivyskupas Lorencas Valis. Saugumo postai prie pilies vartų... jie tiesiog nukrito ant kelių, Jūsų Didenybe. Jie negali pajudėti. Šventasis Tėvas pasiuntė kažką, kas eina kartu su juo.“
Durys atsivėrė plačiau, ir į kabinetą lėtai įžengė Vatikano legatas. Lorencas Valis nebeatrodė kaip paprastas diplomatas. Jo dvasininko apsiaustas atrodė padengtas pilkais šerkšno raštais, o už jo nugaros slinko du aukšti, liesi siluetai, visiškai paslėpti po baltais, pranciškonų stiliaus abitažais su gobtuvais. Tie du palydovai neturėjo jokių veido bruožų – po gobtuvais matėsi tik mirtina, judanti tamsa, o iš jų rankovių kyšojo ne rankos, o ilgi, balti kauliniai spygliai, ant kurių lašėjo paslaptingas, juodas skystis.
„Aš perspėjau tave, Vyteni“, – Valio balsas dabar skambėjo nebe kambaryje, o tiesiai karaliaus galvoje, aidėdamas tarsi po bažnyčios skliautais. „Jūsų ugnis užgeso. Jūsų modernūs žaislai pasienyje jau virsta ruda rūdimi. Laikas baigėsi.“
Karalius Vytenis žengė žingsnį į priekį, nugalėdamas kūną kaustantį šaltį. „Lorenco, tu atvedei savo bažnyčios marą į mano namus. Tu pažeidei visas tarptautines teises. Tai yra tiesioginė agresija!“
Vienas iš baltųjų palydovų žengė pusę žingsnio į priekį. Karalius pajuto, kaip jo plaučius užlieja ledo šaltis, o širdis sekundei nustojo plakusi. Kambaryje esančios žvakės akimirksniu nusidažė melsva, mirštančia šviesa.
„Tarptautinė teisė skirta žmonėms, pagonių karaliau“, – šaltai nusišypsojo Valis, išskleisdamas rankas. „O jūs pasaulio akyse nesate žmonės. Jūs esate dvasinė anomalija. Europos pūlinys. Pažvelk pro langą, Vyteni. Tavo miestas jau priima naująją tiesą.“
Vytenis, prisiversdamas judėti, priėjo prie didžiulio lango, žvelgiančio į Katedros aikštę ir Šventaragio slėnį. Vaizdas privertė jo Gediminaičių kraują sustingti gyslose.
Gatvėmis, po tamsiu dangumi, slinko tūkstančiai Vilniaus gyventojų. Jie judėjo lėtai, lyg marionetės, jų rankos buvo ištiestos į priekį, o akys – visiškai baltos, be vyzdžių. Virš jų galvų sklandė tie patys begarsiai, balti šešėliai, kuriuos generolas Perkūnas matė pasienyje. Miestiečiai nesipriešino. Jie rinkosi aplink užgesusį aukuro akmenį, o iš jų burnų sklido tylus, monotoniškas lotyniškų maldų murmėjimas, kuris vijo lauk senąją šios vietos dvasią.
„Ką tu jiems padarei?“ – sušuko Vytenis, atsisukdamas į legatą, jo akys degė pagonišku įniršiu. „Jie laisvi žmonės! Jie ne jūsų avys!“
„Jie yra mūsų avys nuo tos akimirkos, kai jūsų Amžinoji ugnis prarado savo galią“, – Valis išsitraukė mažą, auksinį kryželį, kurio viduje pulsavo raudona, lyg gyva akis. „Tai Šventojo Sosto relikvija. Ji maitinasi jūsų baime. Pasirašyk kapituliaciją, Vyteni. Atsisakyk savo dievų, priimk krikštą dabar, ir aš leisiu tavo žmonėms gyventi... kaip mūsų tarnams. Jei atsisakysi, šie mano palydovai – Vatikano inkvizicijos vykdytojai – išgers tavo miestą iki paskutinio vaiko.“
Karalius lėtai nuleido ranką ant savo kalavijo rankenos. Jis jautė, kad dvasinis spaudimas kambaryje yra toks stiprus, kad jo kaulai pradeda traškėti. Tačiau giliai viduje, jo karališkajame kraujyje, suvirpėjo sena, užsispyrusi jėga. Tai buvo prisiminimas apie tūkstantį metų nepriklausomybės, apie prosenius, kurie niekada neklaupė prieš svetimą kryžių.
„Lorenco“, – karaliaus balsas vėl tapo tvirtas, o jo sidabrinis Perkūno kūjis ant kaklo staiga trumpam blykstelėjo vieniša, bet skaisčia elektros kibirkštimi. „Tu manai, kad užgesinęs ugnį Vilniuje, užgesinai Lietuvą. Bet tu pamiršai viena. Mūsų dievai gyvena ne akmenyse. Jie gyvena mūsų žemėje. Ir ši žemė jūsų nekenčia.“
Arkivyskupo Valio šypsena išblėso. Jo veidas akimirksniu persimainė, tapdamas piktas ir iškreiptas dvasinio įniršio. „Tuomet tu pasirinkai kapavietę, Vyteni. Vykdytojai, paimkite jį.“
Du baltieji šešėliai pakėlė savo kaulinius spyglius ir slinko link karaliaus, o už lango Vilniaus gyventojų murmėjimas tapo garsesnis, virstantis slegiančiu, mirtinu choru. Karalius išsitraukė kalaviją, pasiruošęs savo paskutiniam, beviltiškam mūšiui tiesiog karališkosios pilies širdyje.
7 Skyrius: Perkūno pyktis
Baltieji Vatikano inkvizicijos vykdytojai slinko link karaliaus Vytenio V. Jų kauliniai spygliai, varvantys juodu dvasiniu nuodu, jau beveik lietė valdovo krūtinę. Salės ore tvyrojo ledo šaltis. Karalius sunkiai kvėpavo, o jo ranka, spaudžianti kalavijo rankeną, buvo beveik visiškai sustingusi. Arkivyskupo Lorenco Valio akyse žibėjo triumfo šviesa. Už lango tūkstančių pavergtų Vilniaus gyventojų choras pasiekė kurtinančią, monotonišką kulminaciją.
Staiga viskas nutilo. Miestiečių lotyniškas murmėjimas gatvėse nutrūko per vieną sekundės dalį. Oro slėgis kabinete nukrito taip staigiai, kad pilies langų stiklai garsiai suvibravo, o iš pačių giliausių Vilniaus žemės sluoksnių pasigirdo žemas, metalinis dundesys. Tai nebuvo paprastas perkūnijos garsas – tai buvo pyktis, subrandintas tūkstantmečiais.
„Kas tai?“ – sušnypštė arkivyskupas Valis, jo dvasinis balsas karaliaus galvoje akimirksniu prarado ramybę ir virpėjo iš netikėtumo.
Tą pačią akimirką juodą Vilniaus dangų perskrodė ne balta Vatikano kryžių šviesa, o akinamai žydra, laukinė žaibo gija. Ji trenkė tiesiai į Gedimino kalno viršūnę, o po to išsišakojo į dešimtis mažesnių iškrovų, kurios smogė į Šventaragio slėnį.
Garsas buvo toks galingas, kad pilies grindys palinko. Tai buvo Perkūno pyktis.
Du baltieji šešėliai, stovėję priešais karalių, staiga pradėjo klykti. Jų riksmas priminė plėšomo metalo ir degančio medžio garsą. Žydros elektros iškrovos, prasiveržusios pro uždarus kabineto langus, apgaubė abu inkvizicijos vykdytojus. Jų balti abitažai akimirksniu pradėjo svilti, atverdami po jais tūnojusią juodą, pūvančią tamsą, kuri, liečiama pagoniško žaibo, tiesiog garavo ir nyko.
„Ne! Tai neįmanoma!“ – rėkė Valis, užsidengdamas akis rankomis. „Jūsų šventoji ugnis užgesinta! Jūsų dievai neturi teisės keltis!“
Karalius Vytenis pajuto, kaip jį kaustęs ledo šaltis akimirksniu atsitraukė. Jo Gediminaičių kraujas vėl užvirė. Sidabrinis griaustinio dievo kūjis ant jo kaklo dabar ne šiaip švietė – jis pulsavo karšta, skaisčia elektros šviesa, o paties karaliaus akyse blykstelėjo žydros kibirkštys.
„Mūsų ugnis gali užgęsti, Lorenco“, – ištarė Vytenis, jo balsas dabar skambėjo kartu su dundančiu griaustiniu už lango. „Bet danguje ugnis nemeta šešėlio. Ir jos tu neužgesinsi.“
Karalius žengė žingsnį į priekį ir pakėlė savo kalaviją. Ginklo geležtė buvo apgaubta gyva, spragsinčia elektros srove. Vienu stipriu kirčiu jis perkirto orą tarp savęs ir degančių baltųjų šešėlių. Iškrova sviedė abu inkvizicijos vykdytojus atgal į sieną. Jie virto juodais, dvokiančiais pelenais, kurie išsisklaidė ant grindų.
Arkivyskupas Valis atšoko atgal prie durų. Jo prabangus dvasininko apsiaustas buvo apdegęs, o auksinis kryželis su raudona akimi jo rankoje suveikė – relikvija įskilo, o iš jos vidaus pradėjo bėgti tirštas, kraujas.
„Tai tik trumpas atokvėpis, Vyteni!“ – drebančiu iš įniršio ir baimės balsu sušuko legatas. „Mūsų armijos jau peržengė jūsų sienas! Jūsų miškai degs! Jūs būsite paskutinis savo giminės valdovas!“
Valis apsisuko ir panikoje išbėgo pro kabineto duris, palikdamas po savęs tik svilėsių kvapą.
Karalius prieidamas prie lango pažvelgė į Katedros aikštę. Liūtis, prasidėjusi kartu su žaibais, plovė Vilniaus gatves. Šventasis dvasinis Vatikano rūkas išsisklaidė. Miestiečiai, ką tik buvę marionetėmis, suklupo ant šlapio grindinio, prabundantys iš baisaus sapno. Jie trynėsi akis, nesuprasdami, kas įvyko, bet danguje dundanti perkūnija jiems sugrąžino laisvą valią.
Tačiau Vytenis nesišypsojo. Ši gamtos anomalija buvo tik trumpalaikis senųjų jėgų atsakas, perspėjimas priešui. Tikrasis karas tik prasidėjo. Žaibų šviesoje jis pamatė, kad tolimajame horizonte, vakarų pusėje, dangus vis dar švietė baugia, nejudančia krikščionių kryžių šviesa.
Karalius paspaudė ant stalo gulintį mechaninį skambutį, kviesdamas gvardiją. „Ruoškite mano automobilį. Aš vykstu į Šventaragio slėnio šventyklą. Turime skubiai susisiekti su pasienio pajėgomis, kol Vatikano armija nepersigrupavo.“
8 Skyrius: Išdavystė rūmuose
Karališkosios pilies požeminiame tarybos bunkeryje, kurį nuo žaibų trankomo Vilniaus dangaus saugojo kelių metrų betono sluoksnis, tvyrojo dūmų ir baimės kvapas. Čia, blausiai šviečiant avarinėms lempoms, susirinko keturi įtakingiausi Lietuvos didikai – senųjų giminių palikuonys, valdantys didžiulius pramonės ir technologijų konglomeratus. Jie nebeturėjo nei šarvų, nei kalavijų; jų rankose virpėjo tik prabangūs, bet dabar visiškai mirę išmanieji įrenginiai.
Tarybos stalo gale stovėjo kunigaikštis Radvila – vyras šaltu, apskaičiuojančiu veidu ir pilkais, trumpai kirptais plaukais. Jis žiūrėjo į žemėlapį, kuriame ranka buvo nubrėžtos Vatikano kariuomenės judėjimo kryptys.
„Perkūno žaibai Vilniuje buvo tik gražus šou, ponai“, – tyliai, bet griežtai ištarė Radvila, pažvelgdamas į kitus didikus. „Bet žaibai neturi logistikos. Jie neturi degalų tiekimo grandinių. Viršgarsiniai bombonešiai pasienyje vis dar laukia, o mūsų „Geležinio Vilko“ divizija kovoja su šventaisiais šešėliais, naudodama mechaninius taikiklius. Tai beprotybė. Karalius Vytenis veda mus į kapus.“
„Bet karalius ką tik išvijo Vatikano legatą iš savo kabineto!“ – prieštaravo jaunesnis didikas, grafas Tiškevičius. „Žmonės gatvėse atgavo protą. Jei pasiduosime dabar, tapsime savo pačių žemės išdavikais.“
Radvila skaudžiai trenkė delnu į stalą. „Išdavikais kam, Tiškevičiui? Medžiams? Akmenims? Pagoniškiems stabams, kurie negali mums duoti net elektros, kai Roma nusprendžia ją atjungti? Pažiūrėk tiesai į akis. Vatikano pasiuntinys aiškiai pasakė – arba krikštas ir kapituliacija, arba visiškas mūsų kraujo linijos sunaikinimas. Aš neketinu prarasti savo turtų ir šeimos dėl užsispyrusio Gediminaičio ambicijų.“
„Ką tu siūlai, Radvila?“ – iš šešėlio paklausė senasis kunigaikštis Chodkevičius, jo balsas buvo gergždžiantis, pilnas baimės. „Vytenis turi asmeninę gvardiją. Jie pagonys iki kaulų smegenų. Jie greičiau sudegins pilį, nei leis mums derėtis.“
Radvila pasilenkė arčiau, jo akys sužibo tamsia, išdavikiška šviesa. „Gvardija dabar užimta – jie valo Šventaragio slėnį ir bando atstatyti ryšį su pasienio pajėgomis. Karalius po dešimties minučių ateis čia, į šį bunkerį, tikėdamasis iš mūsų išgirsti palaikymą. Mes jį suimsime. Slapta. Mano asmeniniai apsauginiai jau užėmė pozicijas prie koridoriaus liftų. Jie turi Vatikano legato duotus anuliatorius – prietaisus, kurie slopina bet kokią mistinę energiją, įskaitant tą žydrąjį karaliaus žaibą.“
Durų mechanizmas garsiai suveikė – jos atsidarė rankiniu būdu, sunkiai girgždėdamos. Į tarybos salę įžengė Karalius Vytenis V. Jo drabužiai buvo šlapi nuo liūties, o ant kaklo kabantis Perkūno kūjis blausiai, bet vis dar pastebimai vibravo. Karaliaus veidas buvo pavargęs, tačiau akys degė ryžtu.
„Ponai“, – karalius priėjo prie stalo, net nepastebėdamas, kad didikai stovi pernelyg įsitempę. „Ryšio su generolu Jonu vis dar nėra, bet žaibų banga laikinai sustabdė Vatikano dvasinį puolimą. Turime skubiai organizuoti Vilniaus gynybą. Radvila, jūsų gamyklos turi mechaninių ginklų rezervus. Mums reikia jų dabar.“
Radvila lėtai atsitraukė nuo stalo ir sunėrė rankas už nugaros. „Jūsų Didenybe, mano gamyklos neduos ginklų šiam savižudiškam karui.“
Vytenis sustingo. Jo žvilgsnis akimirksniu tapo aštrus kaip kalavijas. „Ką tai reiškia, Radvila? Tai karaliaus įsakymas.“
„Šis karalius prarado teisę įsakyti, kai nusprendė paaukoti šalį dėl pagoniškų pasakų“, – šaltai atsakė Radvila.
Tą pačią akimirką iš už karaliaus nugaros, iš tamsių koridoriaus kampų, išniro šeši Radvilos asmeniniai apsauginiai. Jie buvo apsirengę juodais taktiniais šarvais, o jų rankose buvo keisti, Vatikano gamybos prietaisai, skleidžiantys aukšto dažnio dūzgimą. Vos tik šie prietaisai buvo nukreipti į karalių, sidabrinis Perkūno kūjis ant jo kaklo akimirksniu užgeso. Vytenis pajuto, kaip jo kūną užlieja sunkus, švininis nuovargis, o žydros kibirkštys jo akyse išgaravo.
„Išdavystė...“ – sušnypštė Vytenis, bandydamas ištraukti kalaviją, tačiau du apsauginiai griebė jį už rankų, prispausdami prie šalto bunkerio grindinio. Karalius suklupo ant kelių.
Grafas Tiškevičius nusuko akis, negalėdamas žiūrėti į suimtą valdovą, bet Chodkevičius ir Radvila žengė žingsnį į priekį.
„Tai ne išdavystė, Vyteni. Tai evoliucija“, – Radvila pasilenkė prie suimto karaliaus. „Aš jau susisiekiau su arkivyskupu Valiu. Jis laukia mūsų Katedros aikštėje. Mes atiduosime tave jam, o mainais Roma garantuos mūsų šeimų saugumą ir mūsų turtų neliečiamybę. Lietuva priims krikštą, bet ją valdysime mes, o ne tuščia Gediminaičių ambicija.“
„Tu idiotas, Radvila“, – karalius spjovė kraujuotą seilę ant kunigaikščio batų. Jo balsas, nors ir nuslopintas Vatikano technologijų, vis dar turėjo karališkojo svorio. „Tu manai, kad jie paliks jus gyvus? Inkvizicija minta tokiomis dvasinėmis šiukšlėmis kaip tu. Kai jie baigs su manimi, jūsų giminės bus ištrintos iš istorijos puslapių. Jūs atvėrėte duris siaubui, kurio nesugebėsite kontroliuoti.“
„Mes rizikuosime“, – sausai nukirto Radvila ir pamojo apsauginiams. „Uždėkite jam slopinančius antrankius. Išveskite jį per požeminius tunelius tiesiai į aikštę. Tegul legatas mato, kad pagonių karalystė jau pasiruošusi klauptis.“
Karalius Vytenis V buvo jėga ištemptas iš bunkerio, jo kalavijas liko gulėti ant žemės, o didikai skubiai rinkosi savo daiktus, ruošdamiesi pasiduoti Vatikano gailestingumui. Lietuvos karalystės širdyje nubudo vidinis priešas, o tikroji šalies viltis dabar priklausė tik nuo jaunosios kunigaikštytės Birutės, kuri tą pačią akimirką brovėsi per naktinį siaubą Gervėčių miškuose.
9 Skyrius: Gervėčių pelkių paslaptis
Juodi, riebūs Gervėčių pelkių liūnai rijo šviesą. Čia nepasiekė Vilniaus dangoraižių neonai. Netgi galingi Perkūno žaibai, prieš valandą skrodę sostinės dangų, šioje užmirštoje žemėje atrodė tolimi ir prislopinti, tarsi blykčiotų po storu purvino stiklo sluoksniu. Šaknys ir skenduolių pirštus primenančios šakos kėsinosi užkabinti kiekvieną praeivį. Ore tvyrojo mirtinas supuvusių samanų, durpių ir geležies tvaikas.
Kunigaikštytė Birutė brovėsi per klampynę, iki kelių nugrimzdama į šaltą, lipnų dumblą. Jos modernus karinis naktinio matymo prietaisas, pritvirtintas prie šalmo, jau seniai mirgėjo ir rodė tik pilką statinį triukšmą. Ji jį nusiplėšė ir numetė į šalį. Pelkėje technologijos buvo bevertės. Rankoje ji gniaužė tik mechaninį žibintuvėlį ir senovinį pagonišką trumpą kalaviją – durtuvą, papuoštą žalvariniais Medeinos ženklais.
Šalia jos, sunkiai kvėpuodamas, sekė Tauras – jaunasis vaidilutis, kurį Krivis Lizdeika išsiuntė jai į pagalbą prieš šventyklos užgesimą.
„Birute, stokite“, – sušnypštė Tauras, griebdamas kunigaikštytę už rankovės. Jo žibintuvėlio spindulys drebėjo, skrosdamas tirštą, balkšvą rūką, kuris neslūgo net per liūtį. „Žemė priekyje... ji neturi dugno. Mes nukrypome nuo vaidilų takų.“
„Mes neturime laiko takams, Taurai“, – atsisuko Birutė. Jos veidas buvo išteptas purvu, o akyse žibėjo panikos ir Gediminaičių užsispyrimo mišinys. „Mano tėvas Vilniuje kovoja su Vatikano dvasiniu maru. Jei nerasime senojo vaidilos šventvietės iki vidurnakčio, nebeliks nei Vilniaus, nei Lietuvos.“
Staiga iš rūko gilumos, už kelių metrų nuo jų, pasigirdo duslus, drėgnas garsas – pliaukšt. Tarsi kažkas labai didelis ir sunkus būtų išniręs iš liūno.
Abu sustingo. Žibintuvėlio šviesa pakibo ant tirštos rūko sienos. Aplinkui buvę pelkių karklynai atrodė gyvi. Šakos lėtai judėjo, nors vėjas čia neputė. Šaltis, slenkantis per vandenį, buvo kitoks nei sostinėje. Tai nebuvo dvasinis Šventojo Sosto šaltis. Tai buvo pūvantis, pirmapradis požemių šaltis.
„Taurai... ar tu tai girdi?“ – sušnypštė Birutė, pakeldama kalaviją.
Iš tamsos pasigirdo ne giesmės, o keistas, ritmingas garsas. Tai buvo dešimčių, o gal šimtų varlių kurkimas, tačiau jis skambėjo taip žemai, tarsi dundėtų vargonai. Tarp medžių kamienų sužibo dešimtys mažų, žalsvų ugnelių. Jos ne pleveno, o judėjo poromis – lyg dvasinės akys, stebinčios neprašytus svečius.
„Kas drįsta drumsti vėlių vandenis?“ – balsas pasigirdo iš visų pusių vienu metu. Jis sklido tiesiai iš po jų kojų, iš vibruojančio dumblo. Tai nebuvo žmogaus balsas. Jame jautėsi šimtamečių nugrimzdusių ąžuolų svoris.
Iš rūko lėtai išniro siluetas. Tai buvo senasis Vyriausiasis vaidila, tačiau jis nebepriklausė žmonių pasauliui. Jo ilgi, balti plaukai ir barzda buvo persipynę su pelkių samanomis ir gyvomis gyvatėmis, o vietoj akių jo kaukolėje degė tos pačios žalsvos, fosforinės ugnys. Jis stovėjo ant vandens paviršiaus, ir liūnas po jo kojomis net nevirptelėjo.
Tauras akimirksniu suklupo į dumblą, nuleisdamas galvą. „Vaidila... Mes ieškojome jūsų. Sostinė pavojuje. Amžinoji ugnis užgesinta.“
Senis lėtai pasuko savo baisų veidą į Birutę. Žalios ugnys jo akyse suintensyvėjo. „Gediminaičių kraujas... Tu atsivedei Vatikano šešėlius ant savo kulnų, mergaite. Jų dvasinis maras pasiekė net mūsų pelkių ribas. Jie nori išdeginti šią žemę šventintu vandeniu.“
„Tuomet padėkite mums, Vaidila!“ – sušuko Birutė, žengdama žingsnį link jo, nepaisydama to, kad vanduo jau siekė jos juosmenį. „Krivis Lizdeika sakė, kad po šiais liūnais miega tas, kurio vardo negalima ištarti. Pažadinkite jį! Paleiskite požemių pyktį prieš Vatikano kryžius!“
Vaidila išleido garsą, panašų į medžių lūžimą – tai buvo šiurpus, piktas juokas. „Pažadinti Velnią? Požemių ir vėlių valdovą? Tu nežinai, ko prašai, kunigaikštyte. Krikščionys jį pavertė savo šėtonu, piktąja dvasia, bet jis yra šios žemės tamsioji šaknis. Jei jis pakils, jis neskirs pagonio nuo krikščionio. Jis tiesiog norės ryti sielas, kurios pamiršo senąją pagarbą.“
„Jei mes nieko nedarysime, Roma mus ištrins!“ – Birutė pakėlė savo kalaviją, jo žalvariniai ženklai pelkės prietemoje atrodė mirę. „Mano tėvas pasiruošęs žūti. Aš pasiruošusi paaukoti savo sielą. Pažadinkite jį. Teatlieka jis teisingumą.“
Senasis vaidila lėtai pakėlė ranką. Jo pirštai, ilgi ir panašūs į medžio šaknis, nusitaikė tiesiai į Birutės krūtinę. „Tavo sielos neužteks, Gediminaite. Velnias nereikalauja maldų. Jis reikalauja kraujo paktu. Kad atvertume giliausius Gervėčių liūnus, tu privalai atiduoti dalį savo giminės gyvybės. Kiekvienas žingsnis, kurį jis žengs link Vilniaus, rīs tavo tėvo ir tavo karių gyvybines jėgas. Ar vis dar nori jį šaukti?“
Birutė akimirkai užsimerkė. Ji prisiminė savo tėvo žodžius: „Geriau žūti kovodami su savo dievais, nei ant kelių prieš svetimus.“ Kai ji vėl atvėrė akis, jose nebebuvo abejonių.
„Pradėkite ritualą, Vaidila“, – tvirtai ištarė ji.
Pelkė aplink juos pradėjo virti. Juodas vanduo ėmė suktis milžinišku sūkuriu, o iš pačių giliausių žemės gelmių pasigirdo siaubingas, duslus klyksmas, privertęs pačias seniausias pelkių dvasias iš baimės slėptis po samanomis. Siaubo elementai nubudo – kažkas milžiniško, raguoto ir sudaryto iš gryno šešėlio bei tūkstantmečių puvėsio pradėjo kilti į paviršių.
10 Skyrius: Šešėliai šventojoje girioje
Gervėčių pelkių pakraščiuose prasidėjo senoji pagoniška giria, kurią šimtmečiais saugojo karališkieji įstatymai. Čia medžiai buvo tokie tankūs, kad po jų lajomis naktis atrodė amžina. Tačiau šiąnakt giria pulsavo ne gyvybe, o pirmapradžiu siaubu. Kunigaikštytės Birutės ir Vaidilos sudarytas kraujo paktas atvėrė gelmes, ir tai, kas išsiveržė iš liūnų, dabar slinko link Vilniaus.
Tai nebuvo kariuomenė. Tai buvo Velnio avangardas – gyvi šešėliai, pasidengę drėgnu purvu, pūvančia mediena ir tūkstantmečių vėlėmis. Jie neturėjo aiškių formų; jie judėjo tarp ąžuolų kamienų tarsi juoda, dūmojanti masė, o ten, kur jie prisiliesdavo, medžių žievė akimirksniu pajuoduodavo ir imdavo kraujuoti tiršta smala.
Tačiau girios gilumoje pagoniškasis siaubas susidūrė su Vatikano jėgomis.
Šventasis Sostas, siekdamas užkirsti kelią pagonių mistiniam pasipriešinimui, į šventąją girią pasiuntė savo elitinį būrį – Vatikano inkvizicijos egzorcistus-Kryžiuočius. Jie buvo apsirengę baltais, neperšaunamais taktiniais apsiaustais su raudonais kryžiais, o jų veidus dengė veidrodiniai šalmai. Jų rankose buvo ne kalavijai, o modernūs, dvasine energija įkrauti liepsnosvaidžiai ir sunkieji šautuvai, šaudantys šventintu vandeniu bei sidabro lydinio skeveldromis. Būriui vadovavo komandoras brolis Tomas, vyras ledinėmis akimis.
Egzorcistai sustojo plynėje, pajutę, kaip staigiai pakito aplinka. Miško paukščiai krito iš medžių negyvi, o žemė po jų kojomis ėmė keistai tinti.
„Komandore, jutikliai fiksuoja masinį dvasinės masės judėjimą iš pelkių pusės!“ – per taktinį ryšį sušnypštė vienas iš karių, jo balsas virpėjo. „Tai ne pagonių partizanai. Spektro analizatoriai rodo... anomaliją. Kažką labai seno ir pikto.“
Brolis Tomas pakėlė savo sunkųjį šautuvą, kurio vamzdis blykstelėjo šventa, balta šviesa. „Nusiraminti. Tai tik vietiniai demonai, prabudę iš savo purvo. Šventintas vanduo juos sudegins taip pat, kaip sudegino jų tėvus. Uždekite liepsnosvaidžius. Išvalykite šitą mišką iki šaknų.“
Tą pačią akimirką iš tamsos tarp medžių pasigirdo garsas, nuo kurio kryžiuočių veidrodiniai šalmai ėmė skilinėti. Tai buvo žemas, gergždžiantis juokas, susiliejęs su šimtų vilkų kaukimu ir lūžtančių kaulų garsu.
Iš tamsos išniro pirmieji Velnio šešėliai. Tai buvo milžiniškos, baisios būtybės raguotomis briedžių galvomis, tačiau jų kūnai buvo sudaryti iš susipynusių šaknų ir mirusių žmonių kaulų. Jų tuščiose akių duobėse degė ta pati žalia, fosforinė Gervėčių ugnis.
„Ugnį!“ – sušuko komandoras Tomas.
Girios plynę skrodė akinantys šventosios ugnies liežuviai iš liepsnosvaidžių. Baltas karštis smogė į raguotus šešėlius. Puvėsių dūmai užpildė orą, o siaubingas klyksmas supurtė žemę. Tačiau, brolio Tomo siaubui, pagoniški požemių demonai nesudegė. Šventoji ugnis tik nuplėšė nuo jų viršutinį purvo sluoksnį, atverdama dar tamsesnę, gryno įniršio masę po juo.
Vienas iš raguotų monstrų vienu šuoliu įveikė atstumą iki kryžiuočių linijos. Jo ilgos, šakniavaisinės rankos griebė pirmąjį egzorcystą. Vyro taktiniai šarvai sutrūko tarsi popierius, o iš jo šalmą užpildžiusios tamsos išsiveržė juodas skystis. Karys net nespėjo sušukti – jo siela buvo akimirksniu išgerta, o kūnas virto sausu, pilku pelenu.
„Jie minta mūsų baime! Naudokite uždraustąją liturgiją!“ – rėkė Tomas, traukdamasis atgal ir liesdamas ant krūtinės kabantį relikvijorių, kuris pradėjo skleisti skausmingą, aukšto dažnio dūzgimą.
Kryžiuočiai susigrupavo į ratą, giedodami senovinę, agresyvią lotynišką egzorcizmo maldą. Nuo jų giesmės aplinkui juos pradėjo formuotis baltos šviesos skydas. Šešėliai, liesdami šį skydą, imdavo traškėti ir garuoti, tačiau jų buvo per daug. Iš miško gilumos slinko vis naujos ir naujos būtybės. Medžių šakos virto gyvomis gyvatėmis, kurios ėmė vynioti aplink kryžiuočių kojas, traukdamos juos gilyn į prabundantį miško dumble.
„Komandore! Skydas nelaiko! Jų dievas... jis ne danguje, jis po žeme!“ – sušuko paskutinis liepsnosvaidininkas, prieš tai, kai iš žemės išaugusi juoda šaknis pervėrė jo krūtinę kiaurai.
Brolis Tomas pamatė, kaip pro medžių kamienus lėtai ateina pati baisiausia figūra – tai buvo sena, moteriška dvasia, Medeinos miško valdovė, kurios veidas buvo pusiau vilko, pusiau pūvančios moters. Jos žvilgsnis, nukreiptas į komandorą, privertė jo širdį sustoti.
„Jūs atnešėte savo tiesą su ugnimi ir krauju“, – miško dvasios balsas skambėjo kaip lapų šlamėjimas, pilnas mirtino šalčio. „Bet šis miškas prisimena visus jūsų kryžius. Ir jis vis dar alkanas.“
Brolis Tomas spėjo tik pakelti savo šventintą šautuvą, kai jį visiškai apgaubė naktiniai girios šešėliai. Vatikano elitinis būrys buvo visiškai sunaikintas per kelias minutes, nepaliekant nė vieno gyvo liudininko.
Velnio avangardas, pajutęs pirmąjį krikščionių kraują, nesustojo. Juodoji masė, lydima mistinio kaukimo ir dundančios žemės, pajudėjo toliau – tiesiai link Vilniaus, kur Katedros aikštėje klastingi didikai jau rengėsi atiduoti suimtą karalių Vytenį V į Vatikano rankas. Kraujo paktas veikė, tačiau kaina, kurią reikės sumokėti, dar tik aiškėjo.