Gajos palikti: Eridano aušra
Prologas. Paskutinis pakilimas
Žemė virto degančių pelenų ir lavos vandenynu, kai „Gajos vaikai“ pradėjo galutinį savo pasaulio valymą. Ramybės sala nenumaldomai skendo vandenyno gelmėse, o virš jos liepsnojo žali planetos įniršio liežuviai. Paskutinė gyvybės viltis slypėjo šiauriniame uolų doke, kur dundėjo penkis šimtus metų miegojęs kosminis laivas „Santarvės viltis“.
– Užrakinti liukus! Laiko nebėra! – per sprogimų ir bangų staugimą šaukė Kaelas.
Du šimtai išlikusiųjų – paskutinė žmonių ir taikiųjų vampyrų sėkla visoje planetoje – susispaudė šarvuotame laivo trime. Paskutinėmis sekundėmis, kai Gajos vaikai jau laužė doko skliautus, Valerijus nuspaudė užvedimo svirtį. Varikliai išspjovė galingą magnetinę iškrovą, ir laivas vertikaliai išsiveržė į dangų.
Pro didžiulius triumo langus bėgliai matė, kaip jų gimtoji planeta lėtai virsta liepsnojančiu žaliu rutuliu. Gaja laimėjo – Žemė liko visiškai tuščia, o paskutinis Aljanso laivas ištirpo begalinėje ir šaltoje kosmoso tamsoje.
***
Bėgant amžiams, laivas „Santarvės viltis“ tapo vieninteliais namais. Amžina izoliacija ir bendras tikslas – išgyventi – padarė tai, ko nepavyko pasiekti per penkis šimtus metų megapolyje: žmonės ir vampyrai visiškai susiliejo į vieną įgulą. Nebeliko klanų, ginklų ar radikalių judėjimų. Senieji lyderiai Kaelas ir Valerijus virto dulkėmis ir buvo palaidoti kosmoso platybėse, o laivo valdžią perėmė naujoji karta, kuri Žemę žinojo tik iš skaitmeninių Aljanso archyvų.
Po kelių šimtmečių kelionės laivo navigacinė sistema staiga pažadino įgulą galingu garsiniu signalu. Automatinės metalinės langų užsklandos lėtai pakilo į viršų.
****
Prieš pasimetusios įgulos akis išniro naujasis jų pasaulis – Eridanas.
Tai buvo neįtikėtino grožio planeta, skendinti švelnioje šviesoje, kurią skleidė dvi viena aplink kitą besisukančios žvaigždės: viena balta kaip gryna šviesa, kita – melsva, metanti gilius, ramius šešėlius. Eridanas neturėjo tokio agresyvaus, gyvo dvasinio biosferos prado kaip Žemė. Tai buvo jauna, rami ir stabili planeta, laukianti savo pirmųjų gyventojų.
Laivas lėtai įžengė į atmosferą ir minkštai nusileido milžiniško, sidabrinio smėlio slėnio centre, apsuptame violetinių kalnų grandinių. Sunkus laivo liukas su šnypštimu atsivėrė pirmą kartą per ilgus amžius.
Į priekį žengė du jauni naujosios kartos lyderiai: Arnas Trečiasis (žmogaus kario proanūkis) ir Santara Jaunesnioji (hibridinio kraujo palikuonė). Jie kartu išėjo ant Eridano žemės.
Santara Jaunesnioji įkvėpė gryno, vėsaus naujosios planetos oro. Jos gilios purpurinės akys žibėjo nebe kerštu ar baime, o džiaugsmu. Ji pastebėjo, kad šio pasaulio dvejopa žvaigždžių šviesa idealiai tiko abiem rasėms: žmonėms ji suteikė energijos, o vampyrams visiškai nekenkė, leisdama jiems laisvai vaikščioti dienos metu be jokių apsauginių skydų.
Arnas Trečiasis tvirtai įbedė į sidabrinį smėlį Naujojo Aljanso vėliavą – tą patį senąjį herbo simbolį su kardu, šviesos ir šešėlio sparnais.
– Mes atvykome, – garsiai prabilo Arnas, o jo balsas aidėjo per visą slėnį, kur iš laivo jau plūdo džiūgaujantys žmonės ir vampyrai. – Mūsų protėviai sudegino savo namus Žemėje, ieškodami atsakymų kare. Tačiau šis pasaulis priklauso mums visiems. Čia mes nebepakartosime senų klaidų.
Pirmieji metai Eridane buvo paženklinti sunkaus, bet viltingo darbo. Slėnyje dygo pirmoji bendra civilizacijos gyvenvietė, pavadinta „Naująja Santarve“. Vietoj galingų gynybinių mūrų inžinieriai dabar statė žemas, kupolines laboratorijas ir gyvenamuosius namus iš laivo dalių.
Vieną popietę, kai baltoji ir melsvoji žvaigždės atsidūrė zenite, slėnio pakraštyje suveikė sunkaus ekskavatoriaus pavojaus signalas. Technika, bandžiusi išlyginti gilią smėlio kopą vandens gręžiniui, atsitrenkė į kažką neįtikėtinai kieto.
Arnas ir Santara iškart atvyko į vietą. Kai inžinieriai plazminiais pūstuvais nupūtė viršutinį sidabrinio smėlio sluoksnį, prieš jų akis atsivėrė ne uola, o milžiniška, visiškai juoda obelisko formos plokštė. Jos medžiaga nebuvo panaši nei į metalą, nei į akmenį – ji atrodė tarsi sukietėjusi tamsa.
– Kas tai? – sušnibždėjo Arnas Trečiasis, tikrindamas savo riešo skenerį. Prietaisas visiškai pakibo, o ekrane ėmė mirgėti nežinomi skaitmeniniai trikdžiai.
Santara Jaunesnioji žengė žingsnį pirmyn, vedama pirmykščio hibridinio instinkto. Ji pastebėjo, kad juodosios plokštės paviršiuje buvo giliai išraižyti geometriniai ženklai ir linijos, primenančios danguje matomus žvaigždynus. Mergina nesąmoningai ištiesė ranką ir prilietė šaltą obelisko paviršių.
Akimirksniu, kai jos pirštai palietė medžiagą, senoviniai ženklai sušvito ryškia, neonine žalia spalva – ta pačia, kuria Žemėje degė Gajos vaikai. Santaros protu nuvilnijo galingas telepatinis impulsas, o po sidabriniu smėliu pasigirdo duslus, gilus dundesys.
– Arnai... – išsigandusi atsitraukė Santara, jos delnas vis dar virpėjo nuo energijos likučių. – Ši planeta nėra tuščia. Ir jie žino, kas mes tokie. Ženklai sako... „Gajos bėgliai sugrįžo namo“.
****
Nespėjus Santarai Jaunesniajai nuleisti rankos, neoninė žalia šviesa obelisko runose įgavo tokį gilų ryškumą, kad sidabrinis slėnio smėlis aplink jį pradėjo tustis ir vibruoti . Tas pats žemas dundesys, sklindantis iš planetos gilumos, virto ritmingu mechaniniu dūžiu.
Milžiniška juodoji plokštė, penkis šimtus metų laukusi šio prisilietimo, staiga pradėjo lėtai smegti žemyn, į pačią Eridano šerdį.
– Visiems atsitraukti nuo perimetro! – suriko Arnas Trečiasis, griebdamas už rankos Santarą ir tempdamas ją atgal, kol inžinieriai paniškai išjungė sunkiuosius magnetinius keltuvus.
Vietoj obelisko smėlyje atsivėrė taisyklinga, apskritimo formos anga, kurios kraštai buvo nukloti tuo pačiu sukietėjusios tamsos metalu. Iš jos gilumos plūstelėjo šilto, visiškai tyro oro banga, atnešdama keistą, pamirštą kvapą – gyvo vandens ir senovinių mineralų aromatą.
Kai dulkės nusėdo, Arnas ir Santara priėjo prie angos krašto. Į apačią vedė milžiniški, spiraliniai laiptai, išraižyti tiesiai uolienoje. Kas dešimt pakopų sienose automatiškai sužibdavo tos pačios žalios runos, nušviesdamos kelią gilyn.
– Ten kažkas yra, – sušnibždėjo Santara Jaunesnioji, jos purpurinės akys švietė iki maksimumo, bandydamos pramušti požemių tamsą . – Tai ne šiaip ola. Tai struktūra.
Pasitelkę rankinius prožektorius, lyderiai kartu su nedideliu žvalgų būriu pradėjo leistis žemyn. Spiraliniai laiptai atvedė juos taip giliai, kad viršuje likęs dviejų žvaigždžių dangus virto vos matomu taškeliu. Tačiau pasiekus laiptų pabaigą, prožektorių šviesa pasirodė visiškai nereikalinga.
Prieš bėglių akis atsivėrė neaprėpiamas, po Eridano pluta paslėptas Požeminis miestas: salėje stiepėsi šimtai plonų, stiklinių bokštų, sujungtų pakabinamais tiltais. Viskas atrodė taip, tarsi miestas būtų buvęs pastatytas vos prieš kelias dienas – jokio purvo, jokių griuvėsių, tik tobula, sterili tvarka. Tarp bokštų tekėjo švytinčio vandens upės, o palei pakreiptas sienas augo keisti, milžiniški augalai, skleidžiantys silpną fosforinę šviesą. Šis miestas turėjo savo autonominę gyvybės palaikymo sistemą.
Pačiame požeminio miesto centre kyšojo milžiniškas šviesos kristalas, kuris lėtai pulsavo, palaikydamas šilumą ir orą visame sektoriuje.
– Jie ne šiaip mus žinojo, – sukrėstas ištarė Arnas Trečiasis, žvelgdamas į šį technologinį stebuklą. – Jie pastatė šį miestą mums. Viskas paruošta mūsų atvykimui.
Tačiau Santara jautė kažką daugiau. Jos hibridinis kraujas reagavo į kristalo pulsaciją, o požemių tyloje ji vėl išgirdo tą patį pranešimą, tik šį kartą jis aidėjo iš pačių bokštų viršūnių: „Bėgliai grįžo namo, bet jie atsivežė tai, nuo ko bėgo“.
***
Santarai žengus dar vieną žingsnį link centrinio šviesos kristalo, džiaugsmingą atradimo akimirką nutraukė staigus ir šiurpus pokytis. Švytinčios vandens upės akimirksniu nusidažė kraujo raudonumu, o visi stikliniai bokštai suvirpėjo nuo skardaus, metalinio kaukimo. Tai nebuvo pasveikinimas – tai buvo pavojaus signalas.
Centrinis kristalas, ką tik pulsavęs ramia šviesa, sužaibavo ryškia, akinančia iškrova. Eridano požeminio miesto gilumoje prabudo penkis šimtus metų miegojusios „Valymo“ sistemos.
– Atgal! Visiems būriams pasiruošti gynybai! – suriko Arnas Trečiasis, akimirksniu išsitraukdamas savo pulsinį Aljanso pistoletą, kuris laivo sandėliuose buvo saugomas tik kraštutiniam atvejui .
Iš juodojo tamsos metalo sienų pradėjo skursti tūkstančiai mažų, skraidančių mechaninių sferų. Jos neturėjo jokių matomų variklių ar sparnų, tačiau judėjo neįtikėtinu, hibridinį vampyrų greitį primenančiu tempu. Kiekviena sfera turėjo vieną vienintelį sensorių, kuris žibėjo ta pačia neonine žalia spalva, tačiau jo žvilgsnis buvo mirtinas .
Sferos apsupo žvalgų būrį galingu žiedu. Virš jų galvų pasigirdo sintezuotas, šaltas balsas, aidintis iš pačių pastatų pamatų:
„Biologinė analizė baigta. Aptikti Žemės agresoriai. Destruktyvus rasių kodas identifikuotas. Gajos bėgliai kelia grėsmę šio pasaulio ekosistemai. Protokolas: Eliminacija. “
Eridano civilizacija, pastatydama šį miestą, paliko jį kaip prieglobstį tik tiems, kurie sugebės išsivalyti nuo neapykantos. Tačiau pamačiusios, kad naujieji atvykėliai savo gyslose vis dar nešioja tą patį žmonių ir vampyrų kraują, kuris sudegino Žemę, apsaugos sistemos juos palaikė virusu.
Viena iš sferų paleido galingą šviesos spindulį tiesiai į artimiausią žvalgą-vampyrą. Spindulys nebuvo ultravioletinis – tai buvo grynas molekulinis ardiklis, kuris akimirksniu išdegino kario taktinį skydą.
– Jie nenaudoja mūsų technologijų, jie ardo pačią materiją! – sušuko inžinierius, bandydamas kūnu uždengti sugedusį riešo skenerį .
Arnas Trečiasis atidengė ugnį iš savo Aljanso pistoleto, tačiau pulsinės salvės tiesiog atšokdavo nuo skraidančių sferų energetinių laukų. Santara Jaunesnioji suprato, kad įprasta jėga čia nepadės. Ji užsimerkė, leisdama savo trijų kartų sujungtam kraujui prabusti, ir ištiesė rankas pirmyn, bandydama savo šešėliais sučiupti artėjančius mechaninius žudikus .
Sunkiai iškovoti naujieji namai žvaigždėse akimirksniu virto mirtinais spąstais, kur praeities Žemės nuodėmės vėl pasivijo paskutinius Aljanso likučius .
****
Sferoms artėjant mirtinu žiedu, Santara Jaunesnioji ir Arnas Trečiasis suprato, kad jų ginklai čia beverčiai. Molekuliniai ardikliai jau skrodė orą, lydydami uolienas prie jų kojų. Santara nuleido ginklą, užsimerkė ir abiem rankomis griebėsi už savo prosenelio Šeimininko amuleto, o Arnas atsistojo šalia jos, tvirtai suspausdamas jos delną.
Akimirksniu, kai jų abiejų energijos susiliejo, per visą požeminį miestą nusirito galinga purpurinė ir balta banga. Tai nebuvo agresijos smūgis – tai buvo dvasinis šauksmas.
Iš šios energijos sintezės priešais centrinį šviesos kristalą materializavosi du gigantiški, dūminiai praeities pavidalai. Tai buvo Šeimininkas ir Arnas Šešėlis. Jų dvasinės esybės, šimtmečius saugojusios laivo „Santarvės viltis“ navigacinę šerdį ir hibridinį giminės kraują, prabudo, kad stotų į paskutinį intelektualų mūšį su Eridano dirbtiniu intelektu.
Mirtinos sferos akimirksniu sustojo ore, jų žali sensoriai ėmė pašėlusiai mirgėti, analizuodami šį nepaaiškinamą dvasinį reiškinį.
– Eridano prote, išgirsk mus, – tarybos salės dundesiu prabilo Šeimininko dvasia, jos balsas aidėjo tiesiai visose sistemose. – Tu matai mūsų kraują ir vadini jį destrukcijos kodu. Tačiau tu analizuoji tik praeities pelenus, kuriuos mes palikome Žemėje. Žiūrėk ne į tai, iš kur mes bėgome, o į tai, kuo mes tapome.
Arno Šešėlio dvasinis pavidalas ištiesė ranką, nukreipdamas šviesos spindulį tiesiai į Santarą Jaunesniąją ir Arną Trečiąjį.
– Tu teigi, kad mūsų rasių prigimtis yra tik naikinimas, – ramiai, bet tvirtai kalbėjo Arnas Šešėlis. – Tačiau pažvelk į šiuos vaikus. Jie užaugo laivo izoliacijoje, kur per šimtą metų nebuvo išlietas nė vienas kraujo lašas. Ši mergaitė nešioja mano šešėlių jėgą ir Santaros vardą. Ji gimė turėdama antgamtinių jėgų, bet jos paskirtis – ne žudyti. Jos galia buvo sukurta ginti, gydyti ir vienyti.
Eridano pagrindinis kompiuteris pradėjo masinę naujagimių ir laivo įgulos genetinės istorijos analizę. Ekrane virš kristalo tūkstančiais eilučių skriejo duomenys. Dirbtinis intelektas tikrino kiekvieną hibridinio kraujo molekulę, ieškodamas neapykantos požymių, tačiau rado tik šimtmečio senumo evoliucijos stebuklą: dviejų žvaigždžių šviesoje gimę vaikai transformavo senuosius plėšrūnų instinktus į gryną dvasinę energiją.
Sintezuotas miesto balsas po ilgos, spengiančios tylos staiga pakeitė savo toną – jame dingo šaltas, žudantis metalinis skambesys, užleisdamas vietą ramiam pripažinimui:
„Analizė baigta. Nauji duomenys įtraukti į atmintį. Anomalija patvirtinta: Žemės agresoriai evoliucionavo. Destruktyvus rasių kodas neutralizuotas per hibridinę sintezę. Vaiko jėga pripažįstama ne kaip virusas, o kaip ekosistemos stabilizatorius. Protokolas „Eliminacija“ atšaukiamas. “
Raudonas vanduo upėse akimirksniu vėl nušvito tyra, skaidria šviesa. Tūkstančiai mechaninių sferų be garso nusileido žemyn ir pasislėpė sienų nišose. Kaukiančios sirenos nutilo.
Centrinis kristalas sužibo švelnia, balta ir purpurine šviesa. Suveikus galingiems hidrauliniams mechanizmams, didžiuliai požeminio miesto skliautai viršuje pradėjo lėtai vertis į šalis, atverdami tiesioginį kelią iš požemių atgal į Eridano paviršių. Dirbtinis intelektas ne tik sustabdė valymą – jis atvėrė visus planetos išteklius, leisdamas Naujojo Aljanso įgulai saugiai kurtis tiek po žeme, tiek po dviejų žvaigždžių dangumi.
Šeimininko ir Arno Šešėlio dvasiniai pavidalai paskutinį kartą ramiai pažvelgė į savo vaikus, linktelėjo ir su šypsena ištirpo šviesoje, žinodami, kad jų penkių šimtų metų pamoka pagaliau buvo suprasta net ir mašinų proto.
****
Nors Eridano dirbtinis intelektas pripažino Aljanso evoliuciją, šimtmečių senumo biologinė atmintis ir genetinė našta nedingo per vieną naktį. Įsikuriant požeminiame mieste, tarp kai kurių įgulos narių ėmė ryškėti nerimą keliantys požymiai.
Vieno melsvosios žvaigždžių fazės užtemimo metu trys jauni vampyrai, kurių protėviai priklausė seniesiems Tradicijos klanams, patyrė gilų dvasinį lūžį. Jų kūnuose prabudo pirmykščiai plėšrūnų instinktai – sintetinio kraujo atsargos jiems staiga sukėlė šleikštulį, o iltys išsitempė mirtinam puolimui. Slaptame bokšto užkaboryje jie užpuolė ir nužudė žmonių inžinierių, godžiai gerdami šiltą, gyvą kraują. Tai buvo pirmasis toks nusikaltimas per šimtą metų.
Atsakomoji reakcija buvo žaibiška ir negailestinga. Žinia apie nužudymą akimirksniu pažadino tamsiausią žmonių baimę. Grupė radikaliai nusiteikusių žmonių, vadovaujamų buvusio Aljanso apsaugos karininko, pasidavė aklai neapykantai. Jie naktį įsiveržė į taikių vampyrų gyvenamąjį sektorių ir, naudodami senuosius pulsarus, sudegino niekuo dėtus naktinius gyventojus. Senasis Žemės košmaras grįžo – rasių neapykanta vėl ėmė nuodyti „Naująją Santarvę“.
Santara Jaunesnioji ir Arnas Trečiasis bandė suvaldyti kylančią paniką, tačiau tikroji šio dvasinio viruso priežastis slypėjo giliai laivo „Santarvės viltis“ sandėliuose.
Kol mieste virė įtampa, du inžinieriai vykdė laivo giliausio techninio sandėlio inventorizaciją. Viename iš kampų, paslėptas po penkių šimtų metų senumo titano plokštėmis, sužibo senas, pamirštas skaitmeninis modulis. Inžinieriams jį prijungus prie diagnostikos stalo, per klaidą suveikė automatinis atkodavimo protokolas.
Ekrane pasirodė raudonas logotipas – „Žmonijos aušra“.
Tai nebuvo paprastas failas. Tai buvo „Užkrato“ programa – skaitmeninis ir biologinis užtaisas, kurį prieš pat pabėgimą iš Žemės į laivo sistemas slapta įdiegė generolo Krono programuotojai. Modulis akimirksniu pabudo iš amžino miego ir per laivo bevielį tinklą paleido dvi mirtinas bangas:
• Skaitmeninis failas (Žmonių radikalizacija): Į visų mieste esančių žmonių komunikatorius ir ekranus pradėjo plūsti koncentruota Krono laikų propaganda – vaizdai apie vampyrų vykdytas žiaurybes, baisius kankinimus ir manipuliaciniai šūkiai, reikalaujantys „išvalyti planetą nuo monstrų“. Ši informacija veikė kaip psichologinis nuodas, kurstantis žmonių neapykantą.
• Biologinis užtaisas (Vampyrų laukiniai instinktai): Modulis į požeminio miesto vėdinimo sistemą išleido nematomas, aerozelines daleles – susintetintą senojo laukinio kraujo feromoną. Šis biologinis ginklas tiesiogiai veikė vampyrų smegenų sritis, blokuodamas jų šimtmečio evoliuciją ir dirbtinai sužadindamas nenumaldomą troškimą žudyti bei gerti gyvą kraują.
Tarybos salėje Arnas ir Santara su siaubu stebėjo, kaip taktiniai monitoriai pradeda mirgėti raudonai. Miesto gatvėse prasidėjo masiniai susirėmimai – feromonų paveikti vampyrai su laukiniais riksmais puolė žmones, o propagandos apakinti žmonės statė barikadas ir organizavo baudžiamuosius būrius.
– Programa perima laivo ir miesto tinklus, – paniškai sušuko inžinierius, bandydamas blokuoti signalą. – Krono šešėlis pasivijo mus net Eridane. Jei nesunaikinsime šaltinio sandėlyje, per kelias valandas mes patys pabaigsime tai, ko Gaja nepadarė Žemėje.
Santara Jaunesnioji pažvelgė į Arną, jos gilios purpurinės akys sužibo skausmu ir ryžtu.
– Šį kartą mes neleisime praeičiai nugalėti. Judame į sandėlį.
 
****
Laivo „Santarvės viltis“ giliausias techninis sandėlis buvo paskendęs mirksinčioje raudonoje avarinėje šviesoje. Oras čia buvo sunkus, persigėręs senu tepalu ir ką tik paleistais „Žmonijos aušros“ feromonais. Santara Jaunesnioji ir Arnas Trečiasis bėgo metaliniais koridoriais, kol pasiekė pagrindinę doko salę.
Salės centre, virš diagnostikos stalo, piktai švytėjo atvertas skaitmeninis modulis, transliuojantis naikinimo kodus į visą Eridano požeminį miestą .
Tačiau kelias link jo nebuvo laisvas. Generolo Krono programuotojai numatė, kad kažkas bandys išjungti „Užkrato“ programą . Akimirką, kai Arnas ir Santara žengė į salę, viršutinėse sandėlio nišose suveikė paslėpti gynybiniai mechanizmai. Su sunkiu metaliniu taukštelėjimu išsiskleidė keturi „Aušros sargų“ dronai – sunkiai šarvuoti, voro formos mechanizmai, sukurti dar Žemės karų laikais.
– Jie užprogramuoti naikinti bet ką, kas neturi Krono autorizacijos kodo! – sušuko Arnas, akimirksniu nusitaikydamas iš savo pulsinio Aljanso šautuvo .
Dronai judėjo šiurpiai greitai, jų metalinės kojos skambėjo į grindis. Vienas iš mechanizmų paleido galingą ugnies salvę tiesiai į Arną. Ryškus plazminis užtaisas perskrodė orą. Santara, pasikliaudama savo antgamtiniu hibridiniu greičiu, pastūmė Arną į šoną, o pati ore išskleidė savo prosenelio Šeimininko šešėlių skydą . Plazma su šnypštimu atsitrenkė į dvasinę tamsą ir išsisklaidė.
– Mums reikia pasiekti terminalą, aš pridengsiu tave! – sušuko Santara, jos purpurinės akys tamsoje sužibo mirtina ugnimi .
Užvirė baisi, dinamiška kova ankštoje sandėlio erdvėje: Arnas judėjo tarp sunkių krovinių konteinerių, naudodamas juos kaip skydus. Jo tikslūs Aljanso pulsarų šūviai smigo į vorų sąnarius. Vienas iš jo užtaisų sėkmingai išdegino dešiniojo drono optinį jutiklį, ir tas, praradęs koordinaciją, įsirėžė į sieną. Santara kovojo artimoje distancijoje. Ji leido savo trijų kartų kraujui visiškai užvaldyti jos judesius . Mergina pašoko aukštai į orą, iš rankų paleisdama juodas dvasinės energijos gijas . Šios gijos lyg gyvos gyvatės apsivijo aplink antrojo drono ginklo vamzdį ir išplėšė jį su visais laidais.
Tačiau likę du dronai pakeitė taktiką. Jie sinchroniškai paleido elektromagnetinius pulsus, kurie buvo sukurti specialiai slopinti hibridų antgamtines galias – tai buvo ta pati technologija, kuria prieš dešimtmečius sukilėliai sugavo jos močiutę. Santara pajuto baisų galvos skausmą ir suklupo ant kelių, o jos šešėliai pradėjo sklaidytis.
Vienas iš vorų iškėlė savo metalinį ašmenį, pasirengęs suduoti galutinį smūgį Santarai.
– Ne tavo laikas! – suriko Arnas Trečiasis.
Rizikuodamas savo gyvybe, Arnas iššoko iš už priedangos ir visu kūnu rėžėsi į droną, nukreipdamas jo smūgį į metalinį grindinį. Tuo pat metu jis įrėmė šautuvo vamzdį tiesiai į mechanizmo šerdį ir nuspaudė gaiduką. Dronas sprogo, nusviesdamas Arną atgal ant žemės.
Paskutinis likęs mechanizmas nusitaikė į sužeistą Arną, tačiau Santara, pamačiusi pavojų savo draugui, rado savyje nepažabotos Elenos valios jėgos. Ji nugalėjo elektromagnetinį slopinimą, pakilo ir vienu galingu purpurinės energijos blyksniu tiesiog perplėšė paskutinį sargą pusiau.
Sandėlyje įsiviešpatavo tyla, kurią drumsčiama tik sunkus abiejų lyderių alsavimas ir kibirkščiuojantys dronų likučiai. Kelias prie diagnostikos stalo buvo laisvas, tačiau atkodavimo modulis vis dar pulsavo raudonai, toliau siųsdamas neapykantos signalus į Naujosios Santarvės gatves .
****
Arnas Trečiasis, sunkiai alsuodamas, prišoko prie diagnostikos stalo ir skubiai suleido savo pirštus į terminalo klaviatūrą . Jo tikslas buvo vienas – visiškai blokuoti skaitmeninį „Užkrato“ kodą . Tačiau akimirką, kai jo pirštai palietė skydelį, raudonas „Žmonijos aušros“ logotipas ekrane staiga dingo, o jį pakeitė statinis triukšmas.
Iš modulio gilumos pasigirdo duslus pranešimo aktyvavimo garsas. Virš stalo pakilo tridatė, melsva holograma.
Joje materializavosi generolas Kronas. Vaizdas buvo įrašytas Žemėje, likus kelioms valandoms iki jo pralaimėjimo tarybos bokšte. Jo veide nebuvo baimės – tik šalta, ciniška šypsena žmogaus, kuris žinojo, kad jo neapykanta pergyvens jo paties kūną.
– Sveiki, bėgliai, – pasigirdo sintetiniu būdu išvalytas Krono balsas, aidintis tuščiame laivo sandėlyje. Nors įrašas buvo skirtas Santarai ir Arnui Šešėliui, jis idealiai tiko jų palikuonims. – Jei matote šį įrašą, vadinasi, jūsų laivas sėkmingai pasiekė naujus namus. Jūs manėte, kad pabėgote nuo Gajos įniršio  ir palikote mane dulkėse. Jūs tikėjotės, kad kosmoso tamsa ištrins tai, kas mes esame.
Holograminis Kronas lėtai priėjo arčiau, jo skaitmeninis žvilgsnis atrodė nukreiptas tiesiai į sukrėstą Santarą Jaunesniąją ir Arną Trečiąjį.
– Aljansas visada buvo melas, – tęsė generolas, o jo balse pasigirdo triumfo gaidai. – Negalima sujungti šviesos ir tamsos nesukeliant gaisro. Šis modulis – tai ne šiaip kerštas. Tai tiesos prabudimas. Aš įdiegiau jį, žinodamas, kad vos tik jūsų hibridinė civilizacija pasijus saugi, jūsų pačių prigimtis taps jūsų budeliu. Mano feromonai tik sugrąžino vampyrams jų prigimtinį troškimą žudyti, o mano žodžiai žmonėms – jų prigimtinę baimę. Jūs negalite išjungti šio kodo, nes šis kodas... esate jūs patys.
Kronas isteriškai nusijuokė, o jo holograma pradėjo mirgėti, programai ruošiantis paleisti galutinę, negrįžtamą signalo bangą, kuri visiškai sudegintų taikiųjų vampyrų protus požeminiame mieste .
– Jūs mirsite toli nuo Žemės, suprasdami, kad rasių karas yra amžinas. Žmonijos aušra niekada nenusileidžia, – ištarė paskutinius žodžius generolas, ir įrašo laikas baigėsi, palikdamas modulį pulsuoti mirtinu pasiruošimu.
Santara ir Arnas susižvalgė. Kronas buvo teisus dėl vieno – programa manipuliavo tikra, giliai paslėpta abiejų rasių genetine atmintimi. Kad ją sustabdytų, jiems reikėjo kažko stipresnio už paprastą kompiuterinį viruso ištrynimą.
****
Eridano dirbtinis intelektas, visą šį laiką stebėjęs laivo sandėlyje vykstančią kovą ir analizavęs generolo Krono pranešimą, įsikišo likus vos kelioms sekundėms iki galutinės bangos paleidimo . Kadangi požeminio miesto sistemos jau buvo sujungtos su laivo tinklais, planetos kompiuteris identifikavo „Žmonijos aušros“ programą kaip svetimkūnį, grasinantį destabilizuoti visą naująją Eridano ekosistemą .
Per sekundės dalį iš centrinio šviesos kristalo požemiuose nusirito galingas molekulinis impulsas . Diagnostikos stalas sandėlyje sužibo neonine žalia šviesa, ir Krono modulis tiesiog ištirpo, pavirsdamas nekenksmingomis dulkėmis . Tuo pačiu metu miesto vėdinimo sistemose suveikė Eridano sukurti filtrai, kurie akimirksniu neutralizavo biologinius feromonus, sugrąžindami taikiesiems vampyrams protą ir savikontrolę . Skaitmeninė propaganda žmonių ekranuose užgeso .
Grėsmė buvo pašalinta, bet ši trumpa krizė paliko negrįžtamų, tragiškų pasekmių.
Nors dirbtinis intelektas sustabdė signalą, jis negalėjo atsukti laiko atgal. Per tas kelias chaoso valandas „Naujosios Santarvės“ gatvėse jau buvo išsiliejęs tikras kraujas . Feromonų apakinti vampyrai spėjo nužudyti nekaltus žmones, o neapykantos apakinti žmonės sudegino taikių naktinių būtybių šeimas . Pasitikėjimas, kuris laivo viduje buvo statomas ištisą šimtmetį kelionės per kosmosą, sudužo per vieną akimirką.
Santara Jaunesnioji ir Arnas Trečiasis išėjo iš sandėlio į miesto gatves ir pamatė rūgstančius gaisrus bei baimės kupinus gyventojų žvilgsnius . Žmonės ir vampyrai dabar stovėjo atskirose barikadų pusėse, žiūrėdami vieni į kitus nebe kaip į įgulos narius, o kaip į potencialius žudikus . Krono modulis buvo sunaikintas, bet jo mestas nuodas pasiekė tikslą – jis įrodė, kad tamsiausi praeities instinktai vis dar miega jų gyslose, pasiruošę prabusti bet kada.
Be to, pats Eridano dirbtinis intelektas, užfiksavęs šį staigų smurto proveržį, vėl pakeitė centrinio kristalo šviesą į įspėjamąją geltoną . Miesto kompiuteris pradėjo iš naujo vertinti, ar Aljanso įgula tikrai yra verta šių namų žvaigždėse, o ramybės epocha pakibo ant plauko.
****
Eridano dirbtinis intelektas priėmė galutinį, šaltą ir logišką sprendimą . Trumpas smurto proveržis gatvėse įrodė, kad daugelis atvykėlių iš Žemės vis dar nešioja destruktyvų neapykantos ir keršto geną, kad apsaugotų planetos ekosistemą, mašinos protas aktyvavo „atrankos“ protokolą: visi žmonės ir vampyrai, turintys šį geną, turėjo būti visiškai sunaikinti . Planetoje buvo nuspręsta palikti tik Arną Trečiąjį ir Santarą Jaunesniąją – du idealios genetinės struktūros hibridinio kraujo nešiotojus, kurie turėjo pradėti visiškai naują, tyrą kartą.
Akimirką, kai centrinis kristalas sužibo mirtina žalia ugnimi, o tūkstančiai mechaninių sferų pakilo vykdyti nuosprendžio, požemių salėje vėl materializavosi gigantiški Šeimininko ir Arno Šešėlio dvasiniai pavidalai . Tai buvo paskutinis, desperatiškas praeities lyderių bandymas įsikišti .
– Sustok! – Šeimininko dvasios balsas drebino stiklinius bokštus  – Tu negali išvalyti civilizacijos jėga! Žmonės ir vampyrai per šimtą metų kosmoso tamsoje įrodė, kad gali gyventi drauge . Šis sukilimas buvo tik svetimo viruso pasekmė . Duok jiems laiko pasitaisyti!
Arnas Šešėlis ištiesė dvasines rankas link kristalo:
– Tobulybė neegzistuoja, Eridano prote. Taika yra procesas, o ne genetinis kodas. Jei sunaikinsi juos, sunaikinsi pačią evoliucijos esmę!
Tačiau Eridano pagrindinis kompiuteris šį kartą buvo nepermaldaujamas. Dirbtinis intelektas atmetė jų dvasinius argumentus, o jo sintezuotas balsas nuskambėjo kaip mirtinas nukirtimas:
„Dvasiniai emisiniai duomenys atmetami. Praeities lyderių analizė pasenusi. Žemės rasių istorija rodo, kad neapykantos genas visada mutuoja ir sugrįžta, nepriklausomai nuo laiko ar vietos. Pasaulis negali rizikuoti dar vienu planetos sunaikinimu. Pusiausvyra reikalauja absoliutaus grynumo. Protokolas vykdomas. “
Galingas molekulinis impulsas akimirksniu perskrodė visą požeminį miestą ir laivą „Santarvės viltis“ . Šeimininko ir Arno Šešėlio dvasiniai pavidalai, supratę savo pralaimėjimą, skausmingai išsisklaidė šviesoje amžiams . Per kelias sekundes visi barikadose stovėję radikalūs žmonės ir feromonų paveikti vampyrai tiesiog ištirpo, pavirsdami pelenais . Visi, kas nešiojo bent lašą keršto ar neapykantos, išnyko iš Eridano veido .
Požemių salėje įsiviešpatavo spengianti, ledinė tyla.
Arnas Trečiasis ir Santara Jaunesnioji liko stovėti spengiančioje tuštumoje . Aplink juos nebuvo nė vieno gyvo žmogaus, nė vieno vampyro. Visi jų draugai, inžinieriai, mokytojai ir kariai buvo ištrinti. Milžiniškas požeminis miestas ir sidabrinis slėnis viršuje liko visiškai tušti .
Miesto garsiakalbiai paskutinį kartą sušnabždėjo ramiu, dabar jau saugiu tonu:
„Valymas baigtas. Ekosistema stabili. Arnas Trečiasis ir Santara Jaunesnioji, jūs esate Eridano pradžia. Pradėkite naująją erą. “
Santara lėtai atsisuko į Arną, jos gilios purpurinės akys buvo pilnos ašarų. Ji paėmė jo ranką. Jie suprato baisią tiesą – penkių šimtų metų rasių karas, prasidėjęs Žemėje, baigėsi ne taika ar susitarimu, o absoliučiu mašinos nuosprendžiu. Antgamtinės jėgos, Arno šešėlis ir Santaros valia dabar priklausė tik jiems .
Dvi Eridano žvaigždės – baltoji ir melsvoji – pakilo virš violetinių kalnų, nušviesdamos tuščią sidabrinį slėnį. Du paskutiniai Aljanso vaikai žengė pirmyn į nežinomą rytojų, pasmerkti vieni pradėti naują pasaulį ant dviejų rasių kapo .