Mano pievos, mano upės, mano lankos,
Užrašytos mano tėvui – tėvo tėvui.
Ne kartą apginta ir ne kartą sutrypta.
Prie stalo karžygiai ir išdavikai.
Rieda bėgiais traukiniai, nešdami viltį.
Nedaug kas, nedaug kam, o tu ir vėl
Didvyrių į priekines gretas neleidi.
Apgaule gyvatės šnypštimą skleidžia.
Žydi sodai, baltas nuometas ant kraigo –
Rasa išplovusi pavasariais kiemus.
Basi anksti ryte į pievas leidžiasi –
Tu ta pati – gyva – kiekvieno širdyje.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Moderatorius (-ė): Ramunė Vakarė
Sukurta: 2026-08-17 16:55:06
Šio kūrinio stiprybė – trečiasis posmas, kuriame pavyko sukurti gyvą, vaizdingą pavasario peizažą. Tačiau likusi teksto dalis reikalauja griežto kalbinio ir loginio valymo.
Pirmajame posme žodis mano pasikartoja net keturis kartus. Galima pateisinti, kad norima nuosavybę akcentuoti, bet daugoka mano, galima paieškoti įvairesnio ir įdomesnio sprendimo.
Antrajame posme sakinys Nedaug kas, nedaug kam, o tu ir vėl... visiškai sulaužo eilėraščio ritmą ir logiką, palikdamas mintį kaboti ore. Reiktų suteikti sakiniams aiškią prasmę.
Trečiojo posmo antrojoje eilutėje (Rasa išplovusi pavasariais kiemus) trūksta pagalbinio veiksmažodžio. Galėtų būti: „Rasa išplauna pavasariais kiemus“ ar kažkaip kitaip. Basi anksti ryte į pievas leidžiasi > kas leidžiasi? Jei būtų leidžiamės, klausimo nebūtų. :)