Mano pievos, mano upės, mano lankos,
Užrašytos mano tėvui – tėvo tėvui.
Ne kartą apginta ir ne kartą sutrypta.
Prie stalo karžygiai ir išdavikai.
 
Rieda bėgiais traukiniai, nešdami viltį.
Nedaug kas, nedaug kam, o tu ir vėl
Didvyrių į priekines gretas neleidi.
Apgaule gyvatės šnypštimą skleidžia.
 
Žydi sodai, baltas nuometas ant kraigo –
Rasa išplovusi pavasariais kiemus.
Basi anksti ryte į pievas leidžiasi –
Tu ta pati – gyva –  kiekvieno širdyje.