Arnas ir Šeimininkas nusprendė patys stoti į puolimo priekį. Kaip Aljanso lyderiai, jie žinojo, kad kariai neseks į tamsą paskui tuos, kurie slepiasi užnugaryje. Jie suformuoja nedidelį, elitinį avangardo būrį iš dešimties geriausių jaunųjų medžiotojų, vadovaujamų Koso, ir dešimties vyresniųjų vampyrų, gebančių puikiai matyti aklinoje tamsiose.
Šiaurinio kalnagūbrio kasyklų žiotys atrodė lyg žiojėjanti juoda skylė kalno šlaite. Nuo jų dvelkė senu šaltu oru, drėgme ir keistu, cheminiu degėsių kvapu – aiškiu ženklu, kad čia neseniai dirbo mechaniniai vorai.
– Judame tyliai. Jokių deglų, – sušnabždėjo Arnas, užsidėdamas specialius taktinio matymo akinius. – Vampyrai rodo kelią, medžiotojai dengia užnugarį.
Būrys lėtai pasinėrė į kasyklų labirintus. Sunkūs mediniai rąstai, prilaikantys lubas, grikšėjo nuo kalno svorio. Aplink tvyrojo spengianti tyla, kurią drumsčiantys vandens lašai, krentantys nuo uolų, skambėjo lyg laikrodžio tiksėjimas.
Jie gilinosi į kalno gelmes jau daugiau nei pusvalandį, kai bėgiai, kuriais kažkada buvo stumdomi vagonėliai, atvedė juos į milžinišką, apleistą centrinę šachtą. Staiga Šeimininkas iškėlė ranką, duodamas ženklą sustoti. Jo iltys nežymiai pailgėjo, o ausys sujudėjo.
– Per vėlu, – sušnypštė Šeimininkas. – Tai spąstai. Jie žinojo, kad mes ateisime.
Nespėjus Arnui sureaguoti, už jų nugarų su baisiu trenksmu sugriuvo įėjimo tunelis – sunki akmenų lavina aklinai užbarikadavo kelią atgal. Tuo pat metu visoje milžiniškoje šachtoje sudegė galingi prožektoriai, akinantys taktinį matymą ir jautrias vampyrų akis.
Iš aukštai esančių metalinių platformų pasigirdo girgždantis, gerai pažįstamas juokas. Tai buvo vyriausiasis Senolis. Jis stovėjo saugiai už storo neperšaunamo stiklo pertvaros, o jo purpurinė tunika švytėjo tamsoje.
– Jūs, kvailiai, manėte, kad sekate signalą? – jo balsas, sustiprintas garsiakalbiais, aidėjo uolose. – Mes patys jums jį nusiuntėme. Mums reikėjo jus abu išvilioti iš stovyklos ir įvilioti čia, kur jūsų Aljansas bus palaidotas po tonomis akmenų ir kraujo.
Šachtos sienose atsivėrė sunkios geležinės liukai. Tačiau iš jų išlindo ne mašinos ir ne kariai. Į šviesą išslinko baisios, deformuotos būtybės – balti, akli mutantai, sukurti Senolių laboratorijose. Tai buvo hibridai: nukankinti medžiotojai, kuriems buvo sušvirkšta gryno, nevalyto vilkolakių ir vampyrų kraujo. Jie neturėjo proto, tik nenumaldomą alkį ir įniršį.
– Naikinimo protokolas: aktyvuotas, – šaltai ištarė Senolis iš viršaus.
Dešimtys mutantų su laukiniais klyksmais šoko nuo platformų tiesiai ant Arno ir Šeimininko būrio. Tuo pat metu viršutinėse platformose pasirodė kaukėti snaiperiai, nukreipę į Aljanso karius lazerinius taikiklius. Padėtis tapo kritinė – avangardas buvo visiškai apsuptas, o aplinkui aidėjo mirtini šūviai ir pabaisų staugimas.
Šeimininkas suprato, kad įprasti ginklai ir antžmogiška jėga prieš šią išsigimusią armiją nepadės. Mutantų buvo per daug, o snaiperių ugnis iš viršaus metodiškai retino jų gretas. Jo akys visiškai prarado vyzdžius, virstant dvejomis degančio kraujo sferomis.
– Arnai! – sušuko Šeimininkas, jo balsas staiga pasikeitė, jame susipynė tūkstančių senovinių dvasių aidas. – Įsakyk savo žmonėms gultis ant žemės ir prisidengti skydų bei šarvų likučiais! Aš paleisiu Juodąjį tvaną!
Arnas iškart suprato riziką. Senovinė vampyrų magija, valdanti kinetinę ir šešėlių energiją, galėjo tiesiog sutraiškyti kasyklos lubas. Tačiau kito kelio nebuvo.
– Visi ant žemės! Prisidenkite! – per rėkiantį chaosą užriko Arnas, kartu su Kost krisdamas už sunkaus mechaninio voro nuolaužų ir virš savęs iškeldamas metalines plokštes.
Šeimininkas pakilo į orą, jo juodas apsiaustas išsiskleidė lyg milžiniški sparnai. Jis pradėjo giedoti užkeikimą senovine, pamiršta kalba. Iš jo kūno į visas puses plūstelėjo tamsi, pulsuojanti purpurinė ir juoda energija – tai buvo „Šešėlių maras“, uždraustoji magija, kurią Senoliai kadaise bandė ištrinti iš istorijos.
Ši energijos banga akimirksniu užliejo visą centrinę šachtą. Mutantai, vos paliesti šios tamsos, pradėjo klykti iš skausmo – jų dirbtinai sukurti kūnai tiesiog ištirpo, virstant dulkėmis. Snaiperiai viršutinėse platformose prarado pusiausvyrą, o jų ginklai sprogo rankose, neatlaikę magiško spaudimo. Už stiklo stovintis vyriausiasis Senolis persigandęs žengė atgal, stebėdamas, kaip jo sukurta armija išnyksta per kelias sekundes.
Tačiau kaina buvo milžiniška. Uždraustoji magija sukėlė tokią galingą vibraciją, kad kasyklos sienos pradėjo skeldėti. Sunkūs mediniai rąstai lūžo lyg degtukai, o nuo lubų pradėjo kristi milžiniški uolų luitai. Viena didžiulė uola nukrito tiesiai ant platformos, kurioje slėpėsi vyriausiasis Senolis, sudaužydama apsauginį stiklą ir sugriaudama jo pabėgimo kelią.
Energijos banga nuslūgo. Šeimininkas sunkiai nusileido ant žemės, jo veidas buvo mirtinai išbalęs, o iš nosies tekėjo juodas kraujas – magija išsėmė beveik visas jo gyvybines jėgas.
Arnas nusimetė metalinę plokštę ir apsidairė. Mutantai buvo sunaikinti, tačiau šachta pamažu griuvo. Tolumoje, tarp sugriautų platformų nuolaužų, jis pamatė prispaustą, bet vis dar gyvą vyriausiąjį Senolį, kuris desperatiškai bandė išsilaisvinti. Virš jo kabojo dešimčių tonų svorio uola, pasiruošusi bet kurią akimirką nukristi ir palaidoti jį visiems laikams.
Arnas tik akimirką pažvelgė į po nuolaužomis besirangantį vyriausiąjį Senolį. Kerštas ir informacija nebuvo verti jo ginklo brolių gyvybių. Aljanso ateitis buvo čia – gyvuose žmonėse ir vampyruose, kurie rizikavo viskuo dėl naujo pasaulio.
– Palikit jį! – suriko Arnas, per rėkiantį griūvančių uolų triukšmą. – Šis kalnas pats užbaigs jo šimtmečių melą! Kostai, padėk man!
Arnas prišoko prie Šeimininko, kuris vos laikėsi ant kojų. Jo oda buvo pilka, o akys – blausios. Medžiotojų vadas užsimetė sunkią naktinių būtybių lyderio ranką sau ant peties. Kostas iš kitos pusės sugriebė Šeimininką už diržo. Kartu su likusiais gyvais avangardo medžiotojais ir vampyrais jie pasileido bėgti gilyn į vieną iš šalutinių tunelių, kurį Šeimininkas prieš pat prarasdamas jėgas spėjo parodyti rankos mostu.
Jiems už nugarų centrinė šachta sugriuvo su kurtinančiu griausmu. Milžiniški uolų luitai visiškai sutraiškė platformas, laboratorijos likučius ir patį vyriausiąjį Senolį. Jo valdymo era baigėsi po tonomis akmenų.
Bėgimas per tamsius, dūmų pilnus kasyklų labirintus atrodė amžinas. Lubos skeldėjo, o oras darėsi vis retesnis. Tačiau Šeimininko nuojauta neapgavo – šis šalutinis tunelis po kelių minučių intensyvaus bėgimo išvedė juos prie senos, apleistos ventiliacijos šachtos, vedančios tiesiai į viršų.
Vienas po kito kariai išsiropštė į paviršių. Arnas ir Kostas paskutiniai ištempė Šeimininką į gaivų rytmečio orą. Vos jiems visiems atsidūrus ant žolės, žemė po jais paskutinį kartą stipriai suvirpėjo – kasykla galutinai sugriuvo, palaidodama visas praeities paslaptis po kalno mase.
Šeimininkas giliai įkvėpė gaivaus oro ir jo veidas pamažu atgavo natūralesnę spalvą. Jis pažvelgė į Arną, o jo lūpose pasirodė silpna šypsena.
– Tu palikai jį, kad išgelbėtum mane... Žmogus išgelbėjo vampyrų Šeimininką. Istorija to nesupras, Arnai.
– Istoriją rašome mes, – tvirtai atsakė Arnas, padėdamas jam atsisėsti ant uolos. – Senoji taryba sunaikinta. Jų melas baigėsi. Dabar nebėra kas mus kurstytų vienus prieš kitus.
Kostas iškėlė Medžiotojų ordino vėliavą, kurią pavyko išsaugoti net ir po šio pragaro kasyklose. Aplinkui stovintys jauni medžiotojai ir išsekę vampyrai žiūrėjo vieni į kitus nebe su baime ar neapykanta, o su bendros pergalės pagarba. Jie kartu išgyveno Juodąjį tvaną ir kasyklų griūtį.
Karas, trukęs šimtmečius, buvo baigtas. Aljansas atlaikė lemiamą išbandymą. Pasaulis už šių kalnų dar nežinojo apie pokyčius, tačiau čia, ant sugriautos kasyklos vėsumos, prasidėjo nauja era – era, kurioje žmonės ir naktinės būtybės žengs kartu.
          EPILOGAS: Naujosios eros šviesa (Po 10 metų)
Saulė lėtai ritosi vakarop, nudažydama naujojo Aljanso megapolio „Santarvė“ stiklinius dangoraižius purpurine spalva. Šis miestas buvo pastatytas ant buvusios Senolių šventovės griuvėsių, tačiau dabar čia virė visiškai kitoks gyvenimas. Gatvėmis kartu vaikščiojo žmonės ir naktinės būtybės, o virš įėjimo į centrinę tarybą kabojo didinga emblema – suspaustas kardas, apgaubtas šviesos ir šešėlio sparnais.
Aukščiausio tarybos bokšto terasoje stovėjo Arnas. Jo plaukuose jau matėsi pirmosios žilos sruogos, o ant veido ryškėjo nauji randai, tačiau jo žvilgsnis buvo ramus ir užtikrintas. Jis vilkėjo elegantišką Aljanso vadovo uniformą.
Gretimame šešėlyje, kur saulės spinduliai jau nepasiekė terasos, materializavosi Šeimininkas. Per pastarąjį dešimtmetį jis nepaseno nei diena, tačiau jo akyse nebeliko to šalto, laukinio įniršio. Dabar jose atsispindėjo išmintis ir pasididžiavimas.
– Gražus vaizdas, tiesa? – tyliai prabilo Šeimininkas, žvelgdamas į apačioje užsidegančias miesto šviesas. – Prieš dešimt metų, kai bėgome iš griūvančių kasyklų, nebūčiau patikėjęs, kad pamatysiu naktines būtybes, dirbančias kartu su žmonėmis mokslinėse laboratorijose.
Arnas nusišypsojo ir atsigręžė į savo ilgametį sąjungininką.
– Sintetinio kraujo gamyba pernai pasiekė rekordą. Tavo klanams nebereikia medžioti, o žmonėms nebereikia bijoti tamsos. Šią savaitę Kostas pranešė, kad paskutiniai radikalių medžiotojų likučiai savanoriškai sudėjo ginklus ir prisijungė prie mūsų miesto apsaugos.
– Taip, Kostas tapo puikiu Saugumo tarybos vadovu, – pritarė Šeimininkas. – Jis išmoko tavo pamoką: tikroji galia yra ne gebėjimas sunaikinti priešą, o gebėjimas paversti jį sąjungininku.
Staiga tarybos salės durys atsidarė ir į terasą įbėgo būrys vaikų – tiek žmonių, tiek jaunų, dar tik besimokančių kontroliuoti savo galias naktinių būtybių palikuonių. Jie garsiai juokėsi, bėgiodami aplink Arną ir Šeimininką. Mokytojai skubiai atsiprašė už triukšmą, tačiau abu lyderiai tik pakėlė rankas, rodydami, kad viskas gerai.
Žiūrėdamas į kartu žaidžiančius vaikus, Arnas suprato, kad visos netektys, Luko mirtis ir kraujas, pralietas kasyklose, nebuvo veltui. Jie sugebėjo nutraukti šimtmečių prakeiksmą.
– Karas baigėsi, drauge, – tamsai galutinai užliejus miestą, pasakė Arnas ir ištiesė ranką naktinių būtybių valdovui.
Šeimininkas tvirtai paspaudė ranką, šįkart jau pilnoje mėnulio šviesoje, kuri jiems abiem nebekėlė baimės.
– Ne, Arnai. Karas baigėsi seniai. Šiandien tiesiog prasideda dar viena rami naktis.