Senoviniame gojuje, kur ošia ramybė,
Kur žemkentys aria riebią velėną,
Jarubė tupi ant sargios vinkšnos,
O pilnas aruodas saugo javų gyvastį.

Staiga pro karklyną, mindamas raistą,
Ateina veipintojas, dūmuose paskendęs,
Šalia startupininkas su pitch'u rankoje
Ir omfgodas, rėkiantis per visą mišką.

„Ei jūs, dinkit iš mūsų tautosakos! –
Sušunka aruodas, subarškina šonais, –
Negadinkit mūsų jotvingavotų šaknų,
Mūsų prigimto baltų kraujo ir žemės!“

Naujadarai susižvalgo, akis išpūtę,
Jų veiduose nuostaba ir lengvas vibe'as:
„Mes ne rusai, mes iš angliško interneto,
Mes jūsų draugai, ateities nešėjai!“

Startupininkas sako: „Čia viskas basic,
Mums reikia daryti greitą pivot'ą,
Jūsų skrynios ir kuparai jau nebemadingi,
Mūsų pasaulyje valdo tik skaitmena ir asai“.

Žemkentys žvelgia į šį keistą crowd'ą:
„Kas per žodžiai, kas per nuograužos?
Kur dingo jūsų rėda ir padorumas,
Kur sena močių dainų darna?“

Veipintojas atsako: „Nereikia čia drąsos,
Aš tiesiog chill'inu, pučiu savo pod'ą,
Mano skonis – mangų ir vėsumos mix'as,
Kam man jūsų akėčios ir baltiškas mind'as?“

Omfgodas šaukia: „Žiūrėkit, kokie senoliai!
Jų apranga totalus cringas ir praeitis,
Mums reikia hype'o, reikia followers'ų,
O ne sėdėti sutemose prie balanos!“

Jarubė sučirena iš medžio viršūnės:
„Jūs pamiršot, kas yra giria ir uorė,
Kas yra želiava, kas laukų rasa,
Jūsų protai užteršti svetimu tvaiku“.

„Mes darom kontentą! – rėkia startupas, –
Mūsų tikslas – sėkmingas exit'as,
Mes monetizuojam kiekvieną jūsų kampą,
O jūsų tradicijos – tik nemokamas resursas“.

Iš gilaus liūno pakyla piktos laumės,
Jų rankose kultuvės, o plaukai veliasi:
„Kas čia per triukšmas mūsų gelmėse?
Kas per influenceris drumsčia mūsų upelio ramybę?“

Omfgodas išsigandęs rėkia į telefoną:
„O Dieve, čia kažkoks jumpscare'as realybėje!
Šitos raganos nori mane cancel'inti,
Kur dingo mano saugumo garantas ir modas?“

Iš po grindų išlenda maži kaukai,
Jie tempia į urvą senus skatikus:
„Jūs kalbat apie crypto ir nft vertę,
Bet mūsų rankose tikras, sunkus auksas!“

Startupininkas juokiasi: „Kokie jūs nuskustėliai,
Jūsų auksas neturi jokio likvidumo!
Mes darom airdrop'ą, keliam naują coin'ą,
Jūsų kluonai tuoj bus tik skaitmeninis failas“.

Pro debesį praskrieja liepsnojantis aitvaras,
Nešdamas turtus ir seną ramybę:
„Aš degu danguje virš jūsų tech-habų,
Mano algoritmai sukurti pačios gamtos!“

Veipintojas išpučia tirštą garų debesį:
„Aitvare, tu esi tiesiog senas dronas,
Tavo ugnis neturi jokio stiliaus,
Pažiūrėk, kaip mano įrenginys šviečia tamsoje“.

Aruodas dūsauja: „Jūs tušti kaip rėtis,
Jūsų aruoduose tik vėjas ir failai,
Nėra ten nei prėsko ragaišio gabalo,
Nei riebaus lašinio šaltai žiemai“.

„Užtat mes turim prabangias vilas ir stream'us! –
Šaukia jaunuoliai, rodydami ekranus, –
Mūsų pasaulis nebijo jokio bado,
Kol veikia serveriai ir greitas 5G ryšys“.

Žemkentys pakelia sunkią rykštę:
„Jūsų trendai – tik pavasario potvynio putos,
Kur dingo jūsų tėvų žodis, griausmas,
Kur skambus žemaitis ar dainingas dzūkas?“

Veipintojas sako: „Seneli, tu check'ink situaciją,
Pasaulis juda į priekį be stabdžių,
Tavo žodžiai jau seniai cancel'inti,
Mums reikia flex'inti, o ne arti žemę“.

„Mes turim susitikimus ir svarbius call'us, –
Priduria startupas, taisydamas akinius, –
Mūsų laikas – pinigai, spaudžia deadline'ai,
Mes skubam, nes rinka nelaukia nieko“.

Jarube nusileidžia ant žemos tvoros:
„Jūsų skuba jus pačius ir pribaigs,
Nematot, kaip saulė ritasi per dangų,
Kaip dygsta želmuo, kaip brandinasi varpa“.

„Omg, koks skirtas! – rėkia vėl jaunuolis, –
Mums maistą atveža greitas kurjeris,
Mums nereikia jūsų rudeninio derliaus,
Viskas užsakoma vienu click'u“.

Aruodas susimąsto, liūdnai palingas:
„O kas bus, kai išsijungs jūsų šviesos?
Kai dings tie nematomi jūsų tinklai,
Ir liksit nuogi ant pliko akmens?“

Startupininkas šypsosi: „Čia ne problema,
Mes turim backup'ą, serveriai saugūs,
Mūsų debesis talpina visą atmintį,
Tavo medinės lentos mums nereikalingos“.

Žemkentys taria: „Atmintis yra širdyje,
Ji gyva per kalbą, per seną sodybą,
Kai maišot lietuvišką žodį su svetimu,
Jūs tampat benamiais laukinio vėjo“.

Veipintojas iškvepia didžiulį debesį:
„Bet tai tiesiog lengva, tai fun,
Mūsų draugai mus supranta puikiai,
Mes esam laisvi nuo senų rėmų“.

Omfgodas pritaria: „Būtent, tai laisvė!
Nenorim mes jūsų sunkių pareigų,
Mūsų pasaulis spalvotas ir bright,
Jūsų – pilkas, gūdus ir šaltas“.

Jarubė sušunka: „Mūsų laukas žėri auksu,
Kai rytmetį jį nušviečia saulė,
Nėra tel pilkumos, tik gyva spalva,
Kurios jūsų ekranai niekad neperteiks“.

Startupas sako: „Galim padaryti collab'ą,
Mes paimsim jūsų mitus ir dainas,
Supakuosim į gražų naują brand'ą,
Ir parduosim jaunam vartotojui“.

Laumės prie upės piktai sušunka:
„Mūsų verpalai – ne jūsų drabužių linija!
Mes susuksim jūsų gyvybės siūlą į mazgą,
Jei bandysit prekiauti miško paslaptimi!“

Aitvaras sužvairuoja į startupo kompiuterį:
„Aš galiu sudeginti tavo kietąjį diską,
Mano žaibas greitesnis už tavo optiką,
Neprovokuok senosios girios pykčio“.

Aruodas supyksta: „Prekiautojai šventumu!
Mūsų dainos – ne jūsų prekė,
Jos giedamos, kai siela liūdi ar džiaugiasi,
O ne dėl jūsų pelno ir blizgučių“.

„Jūs pernelyg toxic, – taria omfgodas, –
Nėra čia jokio pozityvumo,
Mes norėjom tiesiog pabendrauti,
O gavom krūvą senų pamokymų“.

Žemkentys ramiai atsiremia į kriauną:
„Mes nemokom, wir saugom tik žemę,
Šitą kalbos skambesį ir prigimtį,
Kad turėtumėt kur sugrįžti, kai paklysit“.

Veipintojas slepia savo įrenginį į kišenę:
„Galbūt tu ir teisus, senas žmogau,
Kartais tas triukšmas tikrai nusibosta,
Ir norisi tiesiog tyliai pabūt“.

Startupininkas pažiūri į tamsėjantį mišką:
„Mano baterija jau baigia išsikrauti,
O aplinkui nėra jokio lizdo,
Tik tavo, aruode, gili tamsa“.

„Ateikit, – taria aruodas, atverdamas duris, –
Pasidalinsim duona ir senu medumi,
Čia nereikia ryšio, nereikia kodų,
Tik žmogaus, kuris moka klausytis“.

Visi šeši susėda prie medinio stalo,
Senieji žodžiai ir nauji terminai,
Jie nesimaišo, bet randa vietą,
Po senos sodybos galingu stogu.

Už lango ošia jotvingių giria,
Mėnulis pakyla virš ramių vagų,
Ir lieka giliai žemėje paslėpta
Mūsų kalbos ir gyvasties paslaptis.

Skaitmeninis amžius susitinka praeitį,
Nors kalba keičiasi ir vėjas gena,
Bet kol žemkentys gina savo vagą,
Tol sena jarubė nemirs miške.

Ir omfgodas nutyla, pajutęs didybę,
Startupas pamiršta savo greitus pelnus,
O veipintojas žiūri į gyvą ugnį,
Kuri dega be jokių modernių laidų.