Santrauka:
Nepriverčiu minties ir ritmo žengti koja kojon...
Grakščiausiais pirštais praskleisdavo ji žvakę šviesai,
Raudonais pančiais užriša įsčias.
Pardavusi akis žydras ir lūpas atidavus šventai tiesai,
Veide paliko tik skyles šlykščias.
Atidavė dantis ir eidama visiems šypsojos tiesiai,
Kankinosi, iš troškulio vis mirti negalėjo.
Prašydavo priglaust vos vienai nakčiai šviesiai,
Bet nieks neįsileido, visi tik nugarą atsukt norėjo.
Vis klupdė traiškė drįsusius dar lietų gaivų pranašaut.
Įtūžusi, kaip formalus procesas prasidėjo,
Pabodo vis gyvybę duoti, o mainais tik gūsį vėjo gaut.
Kažkur kūrėja buvusi dabar sausra įsigalėjo.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2007-01-22 09:31:07
trečio stulpelio pirma eilutė griozdiška ir labai pretenzinga: tas traiškymas ir pan. reikėtų gal ko labiau subtilesnio ar labiau užmaskuoto. šiaip jau įvaizdžiai turtingi (jei taip galima sakyti) ir skamba gražiai, kai kur gal norėtųs rimo, bet jei traktuosime kaip baltas eiles, gal ir sueis tada :)
Vartotojas (-a): Cherry
Sukurta: 2007-01-14 18:20:37
Įdomus, bet vietomis stringa...