Grakščiausiais pirštais praskleisdavo ji žvakę šviesai,
Raudonais pančiais užriša įsčias.
Pardavusi akis žydras ir lūpas atidavus šventai tiesai,
Veide paliko tik skyles šlykščias.

Atidavė dantis ir eidama visiems šypsojos tiesiai,
Kankinosi, iš troškulio vis mirti negalėjo.
Prašydavo priglaust vos vienai nakčiai šviesiai,
Bet nieks neįsileido, visi tik nugarą atsukt norėjo.

Vis klupdė traiškė drįsusius dar lietų gaivų pranašaut.
Įtūžusi, kaip formalus procesas  prasidėjo,
Pabodo vis gyvybę duoti, o mainais tik gūsį  vėjo gaut.
Kažkur kūrėja buvusi dabar sausra įsigalėjo.