Tėvynę myliu aš be galo,
Bet tik iš labai labai toli,
Valdysiu ją nuo šilto pliažo,
Jei nori, tai ir tu atskrist gali..

Atsiminkim du septynioliktus metus,
Kai „Zapad“ tankai dundėjo už sienos,
Grybauskaitė paliko piliečius, namus
Ir į Niujorką išskrido tą dieną.

Prezidentė nusprendė – kam tas pavojus,
Iš didelio atstumo geriau juk matyti,
Kol tautai baimėje drebėjo kojos,
Ji skubėjo JT asamblėjoj kalbėti.

Štai pavyzdys, kaip valdyti šalį
Galima ramiai iš už Atlanto,
Ir nesvarbu, kas ką pasakyt gali,
Svarbu turėti gerą interneto banto.

Yra profesijų, kurios tiesiog klesti,
Kai sėdi paplūdimy su kompiuteriu rankoj,
Gali sau pajamas į viršų vesti,
Ir visai nesvarbu, kas tėvynėje lankosi.

Programišius po palme kodus sau rašo,
Svetainę kuria tėvynės įmonei kokiai,
Klientai iš Vilniaus jam pinigų prašo,
O jis tik šypsosi: „Laukia juk šokiai!“

Marketingo specialistai reklamą paleidžia
Sėdėdami Balyje prie jūros bangų,
Jų idėjos į ekranus pas mus nusileidžia,
Nors patys jie gyvena be jokių vargų.

Ir rašytojas gali prozą dėlioti,
Nors pats jis gyvena saloje toli,
Jam nereikia į biurą kas rytą važiuoti,
Kūryba liejasi, kur bebūtum kely.

Bet paimkim, pavyzdžiui, Selą su dainom,
Egidijus juk negali per nuotolį rėkti,
Nors garsina šalį jis skandalais ir kainom,
Arenoj privalo jis prakaitą lieti.

Neatrodytų rimtai, jei Dragūnas iš salos
Per „Zoom’ą“ transliuotų koncertą didžiulį,
Gerbėjai reikalautų iškart pinigų atgalios,
Niekas nežiūrėtų į ekraną suklupę.

O kaipgi chirurgas? Ar operuotų per atstumą?
Iš Tailando juk apendicito neišpjausi,
Reikia rankų tikslumo, pajusti tą bumą
Ir gyvai paciento sveikatos paklausti.

Ir gaisrininkas juk negali iš namų,
Per kamerą pūsti vandens ant liepsnų,
Nors pyktis jį ima dėl tokių kankinimų,
Bet gelbėti turtą turi pats tarp dūmų rimtų.

Policininkas gatvėj tvarką privalo daryti,
Negali jis nusikaltėlio per „Viberį“ sugauti,
Turi pats į įvykio vietą skubėti, matyti,
Ir jei reikia – su pažeidėju pakovoti.

O kepėjas? Duonos per tinklelius neiškeptų,
Reikia miltų, krosnies ir rankų šiltų,
Nors labai jis norėtų po palmėm paslėptų
Savo receptų slapta nuo pavyduolių piktų.

Tad valdyti šalį – tai ne duoną kepti,
Čia tinka ir nuotolis, ir dideli atstumai,
Galima Niujorke sėdint viską sau tepti,
Kol tėvynėj kyla politiniai dūmai.

Dalia parodė, kaip reikia gyventi,
Mylėti tėvynę iš saugaus tolybės uosto,
Kol kiti privalo postuose budėti, kentėti,
Ji iš tolo rankele mums mojuoja ir guodžia.