Arela nežinojo, kokia dabar tiksliai diena, bet praėjo lygiai savaitė, kai prabudo ir atgavo savo atmintį. Visą šį laiką ji laukė sugrįžtančių jėgų, apgalvojo, kaip galėtų iš čia ištrūkti ir mėgino suprasti, kodėl Aladoras grąžino ją atgal į kūną. Žinoma, atsakymų į rūpimus klausimus taip paprastai gauti nepavyko, o apsimesti, kad nieko neprisimena, darėsi vis sunkiau, ypač kai Aladoras be jokios gėdos primelavo jai šitiek dalykų. Be to, kiekvieną naktį jis užrakindavo jos kambario duris, neva dėl jos pačios saugumo, tačiau moteris nujautė, kad iš tiesų jis norėjo būti tikras, jog ji nepabėgtų, net jei jo žiniomis ir neprisiminė savo praeities. O ir durys buvo užrakintos burtais, todėl Arela neįstengė pro juos prasibrauti, ir nors žinojo, kad Aladoras gerokai už ją stipresnis, vis dar turėjo vilties ištrūkti. Šis įkalinimas priminė jai tuos laikus, kai buvo priversta sėdėti po Tasdaro sparnu ir negalėjo net naudotis savo galiomis, nes jis uždėjo jai ant riešo galias slopinančią apyrankę, kurios nepajėgė nusiimti, o kai manė, jog Azaros žiedo dėka pagaliau ištrūks, viskas pasisuko tik dar baisesne linkme.

Arela papurtė galvą, vaikydama senus praeities prisiminimus, juk privalėjo gyventi šia diena. Dabar viskas bus kitaip, ji nepasiduos, kad ir į kokią beviltišką padėtį paklius. Nebus ta silpna naivi mergaitė, kuri spausdama sau prie gerklės durklą troško mirties, nes geresnės išeities nebematė. Tik sunkiau buvo padaryti nei pagalvoti. Pirmiau jai reikėjo nusigauti į požemius nepastebėtai, o tai nebuvo taip paprasta, kai dienomis ją saugojo ne tik Aladoras, bet ir Erinija. Būtent todėl turėjo mėginti savo planą įgyvendinti naktį, kol jie manys, kad ji saugiai užrakinta kambaryje. Kiekvieną vakarą prieš miegą, moteris vis bandydavo pralaužti burtą, tuo pačiu tobulindama ir savo galias, kurios kas dieną vis stiprėjo, tačiau dar pilnai neatsikūrė. Taip tikriausiai nutiko dėl to, jog Aladoras buvo jas paveržęs ir reikėjo daugiau laiko, kad jos grįžtų, tad ji turėjo išlikti kantri ir neišsiduoti.

Ši diena buvo tokia pat įprasta, kaip ir visos kitos. Arelai vis knietėjo paklausti Aladoro, kiek laiko jis planuoja ją šitaip laikyti ir pagaliau leis ramiai užsiimti savo reikalais pilyje, bet nenorėjo sukelti įtarimų, nes galbūt dar buvo per anksti apie tai kalbėti. Be to, būtų visai nelogiška, kad neprisimindama savo praeities ji nori likti viena, o ne tarp žmonių, kuriais turėtų labiausiai pasitikėti. Ji privalėjo ir toliau kvailinti Aladorą, kad jis prarastų budrumą ir jaustųsi saugiai, palikdamas jos kambarį neužrakintą, tad kiekvieną dieną klausinėjo apie jo paties gyvenimą, savo praeitį ir bandė išreikšti džiaugsmą, jog ištrūko iš Tasdaro nagų ir dabar jaučiasi saugiai. Atrodo, Aladoras tikėjo viskuo, ką ji sakė, kartais net nusišypsodavo, bet tai galėjo būti ir vaidyba, juk jis nenorėjo jos gąsdinti ir apsimetė ja besirūpinantis, kai iš tiesų planavo kažką nesuvokiamo. Būtent tai labiausiai ją ir neramino. Arela ne kartą mėgino pasinaudoti telepatiniais gebėjimais ir pasikviesti į pagalbą Raveną ar Gordoną, tačiau telepatija Užmaršties pasaulyje neveikė arba jos galios paprasčiausiai dar buvo per silpnos.

Vėl atėjus vakarui, Arela jautėsi išsekusi nuo savo pačios minčių ir desperatiško troškimo ištrūkti, o ir visa ją supanti aplinka skleidė vien tamsą ir šaltį. Ji išsiilgo saulės, to švelnaus, taršančio plaukus vėjo, jausmo, kad nuo šiol viskas bus gerai, bet buvo atskirta nuo mylimų žmonių ir žemiškojo pasaulio. Matyt, to nusipelnė dėl to, kiek klaidų pridarė praeityje. Moteris žinojo, jog tokios mintys tik dar labiau ją žlugdė, ir nors tvirtai jomis tikėjo, stengėsi mažiau apie tai galvoti. Jeigu nepavyks ištrūkti pačiai, bent jau padės pabėgti Rebekai, net jei tai bus paskutinis jos padarytas darbas. Svarbiausia, kad nuveiks kažką naudingo ir nebegrauš sąžinė, jog ir vėl pasidavė silpnumui. Dukters laisvė šiuo metu buvo kur kas svarbesnė.

Norėdama bent šiek tiek pailsinti akis, Arela prigulė ant lovos, ištiesdama abi rankas į šonus ir klausydamasi ritmingo laikrodžio tiksėjimo, kuris vienintelis rodė apie šioje vietoje slenkantį laiką, kadangi ir diena, ir naktis čia atrodė vienodai. Ji planavo pagulėti tik trumpam, bet nepajuto, kaip užsnūdo ir prabudo tik po valandos. Stengdamasi susivokti laike, moteris staigiai pašoko iš guolio, juk dar nepatikrino, ar šiandien pajėgs panaudoti didesnę galią ir atburti išėjimą. Žinoma, nujautė, kad jos grįžo ne visos, bet nedelsdama puolė prie durų, prispausdama prie jų delnus. Pulsuojanti nematoma energija keliavo jos pirštais tarsi silpna elektros srovė. Arela privalėjo ją panaikinti, tad kelis kartus giliai įkvėpė ir susikaupė. Iš rankų pasklidusi sidabrinė šviesa kas sekundę vis augo, tačiau šį kartą kažkas buvo kitaip. Ji ir pati neiškart suprato, kiek daug galių sudėjo, o kai suvokė, duris gaubianti elektros srovė po truputį sumažėjo ir galiausiai išnyko.

Arelos širdis sutuksėjo iš jaudulio, bet ji tvirtai suėmė rankeną ir pastūmė į priekį duris. Jos atsidarė, jos iš tiesų atsidarė, o tai reiškė, jog šiąnakt ji galės įgyvendinti savo tikslą. Tačiau džiaugtis buvo per anksti, juk sunkiausia dar laukė priešakyje. Padėtį gerino tik tai, kad priešingai nei Tamsos tvirtovėje, čia buvo kur kas mažiau sargybinių, nes į pilį beveik niekas niekada nepatekdavo, kai net nežinojo, kaip nusigauti į patį Užmaršties pasaulį. Daugiausia jų saugojo požemius, todėl surasti Rebeką bus sunkiausia, tačiau Arela jau turėjo planą. Nežinojo, ar pavyks dabar, bet kai kadaise buvo įkalinta pas Tasdarą, slapčia išmoko naudotis nematerialumo galia ir bandė pabėgti. Nuo to karto tos galios daugiau nenaudojo, nes pasprukti vis tiek nepavyko, bet tikėjosi, jog nepamiršo, kaip ja naudotis ir šį kartą pasiseks viską atlikti iki galo.

Koridoriuje nesimatė nė gyvos dvasios, tad nesukeldama nė garso Arela paskui save uždarė duris ir iš lėto patraukė tolyn. Visą savaitę bevaikščiodama po pilį aiškiai įsidėmėjo visus kampelius ir posūkius, todėl netrukus jau ėmė sliūkinti apgriuvusiais laiptais žemyn, slėpdamasi tamsesniuose šešėliuose. Jos pėdos atsargiai leidosi ant kiekvieno laiptelio, net menkiausias judesys buvo gerai apgalvotas, juk bėgti negalėjo, nenorėdama atkreipti dėmesio. Ir štai, laiptai galiausiai baigėsi, o visai šalia driekėsi dar vieni žemyn – į pačius požemius. Šiek tiek jais palypėjusi Arela sustojo laiptų aikštelėje. Žemiau leistis neketino, nes apačioje ją pastebėtų sargybiniai, tad ištiesė į sieną rankas, stengdamasi ir vėl išsikviesti galias. Nors kojos virpėjo iš jaudulio, pagaliau įstengė susikaupti ir praeiti į kitą sienos pusę, kur ją pasitiko kamerų grotos.

Akyse iškart aptemo vaizdas, bet pasiduoti moteris neketino ir atsirėmusi į sieną nužvelgė koridorių. Ne visi sargybiniai atliko čia savo darbą tinkamai, vieni sėdėjo prie stalų ir apsikrovę buteliais ar maistu snaudė, o kiti aptingę rymojo prie sienų. Suprantama, juk saugoti nelabai buvo ką. Arela kamerose nematė nė vieno kalinio, tad greičiausiai jie saugojo tik Rebeką. Arba čia nebuvo ir jos. Nuo tokios minties net pašiurpo oda, tačiau patikrinti ji privalėjo. Požemiai neatrodė tokie dideli, kaip Tamsos tvirtovėje, bet ji vis tiek jautėsi nejaukiai, nes tos vietos buvo labai panašios. Tiek daug laiko išbuvusi nelaisvėje ji nekentė požemių labiau už viską gyvenime, todėl puikiai suprato, kaip turėtų jaustis ir Rebeka. Taip jau susiklostė aplinkybės, kad jos normaliai taip ir nepažinojo viena kitos, nes Tasdaras neleisdavo joms dažnai susitikti, tačiau Arela trokšte troško viską pakeisti ir ramiai gyventi su savo dukterimis, nors žinojo, jog tai neįmanoma.

Vedama tokių minčių atsargiai keliavo per kameras, vis dar naudodama nematerialumo galią, juk iš koridoriaus ją neabejotinai pamatytų sargybiniai. Galiausiai vienoje iš kamerų pastebėjo kažką sujudant ir iškart atpažino tuos šviesius, pečius dengiančius plaukus. Tarsi ją pajutusi, mergaitė staigiai apsigręžė ir pakilo iš guolio. Rankų gestais Arela parodė jai tylėti ir likti savo vietoje, o pati palengva ėmė artėti. Kad ir kaip troško nukakti iki jos greičiau, turėjo išlikti budri, kadangi artėjo link tos vietos, kur buvo daugiausiai sargybinių.

– Mama, tu ne šmėkla? – visiškai sutrikusi paklausė Rebeka, kai Arela pagaliau pasiekė jos kamerą. – Bet kaip?

– Nežinau, kodėl Aladoras mane atvertė, – moteris stengėsi kalbėti kuo tyliau ir nebegalėdama suvaldyti savo jausmų tvirtai apkabino dukterį.

– Tu viską prisimeni? Betgi tada, kai Aladoras tave čia atvedė, mėginai...

– Atleisk, visiškai nieko neprisimenu iš to laikotarpio, kai buvau šmėkla. Neįsivaizduoju, kodėl taip nutiko, tačiau kai jis grąžino mane į kūną, grįžo ne tik prisiminimai, bet ir mano galios. Aladoras to dar nežino, tad atėjau padėti tau pasprukti, tik turime paskubėti, kol niekas mūsų nepastebėjo.

– Bet kodėl Ravena čia neatvyko? Ji pažadėjo ištraukti mane iš Užmaršties pasaulio.

– Nežinau, ir pati jau daugybę laiko esu Aladoro nelaisvėje. Galbūt ji nerado būdo, kaip čia patekti, – paleidusi dukterį, ji skubiai mostelėjo išėjimo pusėn. – Eime, negalime daugiau delsti nė minutės.

– Deja, nesu tikra, ar įstengsiu, juk kai išeisime, mūsų lauks daugybė šmėklų. Būdama čia tiek laiko labai nusilpau, nesugebėčiau apsiginti pati. Geriau bėk be manęs, vėliau pakviesi pagalbą.

– Patikėk, mano pačios galios dar ne visos atsikūrė, bet mes privalome pasistengti, – Arela rūpestingai suėmė ją už pečių. – Nebegalime ir toliau leisti Aladorui ir Tasdarui taip su mumis elgtis, dviese pasprukti bus kur kas lengviau. Nenorėjau rizikuoti čia ateiti dieną, kai šmėklos įkalintos medžiuose, nes mane visą laiką prižiūri Aladoras arba Erinija, jeigu dingčiau, jie iškart tai pastebėtų. Nejaugi tikrai praleisi tokią progą?

– Gerai, aš pabandysiu, – linktelėjo mergaitė. – Bet tik dėl tavęs, kad pabėgtum saugiai.

– Nekalbėk šitaip, mes abi ištrūksime į laisvę. Pirmiau išeikime iš požemių, tada nuimsiu nuo tavo riešų tuos antrankius, kad galėtum naudotis savo galiomis, nes čia per daug pavojinga. Tik tvirtai į mane įsikibk ir nepaleisk.

Rebeka iškart pakluso. Viena ranka prilaikydama dukterį, Arela iššaukė savo galią ir keliavo tiksliai tuo pačiu keliu, kuriuo ir pateko į požemius. Pirmoji plano dalis jau buvo įgyvendinta, tačiau sunkiausia dar tik laukė.