Bučiuok mane, bučiuok... kai nieks nemato,
Nes mūsų meilė – uždrausta. Meilužiai
Mes esame, suprask, jau daugel metų,
Dvi širdys – atskirtos, bet nesudužę.
Keliai nesusiliejo mūs į vieną,
Tik ilgesys išlikęs, aistros svarios.
Valandos išvogtos po mėnesiena,
Diena lyg voras mus ant siūlo karia.
Mylėk mane, mylėk... Tau atsakysiu
Aš tuo pačiu – šalin vienatvė trauksis.
Akimirkos išliks taip mūsų visos,
Širdis, nors sekundėlę, tavim džiaugsis.
Bučiuok mane, bučiuok... kol nieks nemato, –
Saldžiausias meilės vaisius, kurs uždraustas.
Mes esam vagys valandų daugelį metų
Per neviltį ir gilų sielos skausmą.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Moderatorius (-ė): spika
Sukurta: 2026-07-06 08:38:37
Meilužiai... O kaip vyras ar žmona, kurie davė priesaiką būti kartu ir likti ištikimi iki paskutinio atodūsio? Tikrai, tai jausmų ir neištikimybės vagys
Vartotojas (-a): pavėjui
Sukurta: 2026-07-04 12:31:20
Kūrinyje pasėta puiki paslapties ir dramos sėkla, tačiau ją reikėtų apvalyti nuo perteklinio sentimentalumo. Siūlyčiau atsisakyti nuvalkiotų frazių (tokių kaip „meilės vaisius“ ar „širdys nesudužę“) ir pabandyti uždraustų jausmų gylį išreikšti per tokias pačias stiprias, netikėtas metaforas, kaip pavykęs įvaizdis su voru. Taip pat vertėtų suvienodinti paskutinės strofos ritmiką, kad eilėraščio finalas skambėtų tvirtai ir užtikrintai.