Bučiuok mane, bučiuok... kai nieks nemato,

Nes mūsų meilė – uždrausta. Meilužiai

Mes esame, suprask, jau daugel metų,

Dvi širdys – atskirtos, bet nesudužę.



Keliai nesusiliejo mūs į vieną,

Tik ilgesys išlikęs, aistros svarios.

Valandos išvogtos po mėnesiena,

Diena lyg voras mus ant siūlo karia.



Mylėk mane, mylėk... Tau atsakysiu

Aš tuo pačiu – šalin vienatvė trauksis.

Akimirkos išliks taip mūsų visos,

Širdis, nors sekundėlę, tavim džiaugsis.



Bučiuok mane, bučiuok... kol nieks nemato, –

Saldžiausias meilės vaisius, kurs uždraustas.

Mes esam vagys valandų daugelį metų

Per neviltį ir gilų sielos skausmą.