Senamiesčio gatvių žemėlapis –
Tarsi kanalizacijos vamzdžiai.
Šmirinėju po Vilnių
Tarsi bjauri žiurkė
Tarp turistų kojų.
Ir tik kai Bernardinų gatvėje
Jau šeštą dieną šią savaitę
Pakeliui į darbą einu
Ir mano uoslę paliečia alyvos...
Tik tada turistai ir žiurkės
Nublanksta. Liekame dviese.
Aš ir senas Vilnius.
Tos po šimtu grafičių ilsinčios sienos.
Tos alyvos, kur šikšnosparnis nešė
Tos pačios, Vasario rankose.
Ir plytos nuvemtos visų po mano kojom.
Ir einu jau į darbą su šypsena.
Užtenka to kvapo
Jis su savim atneša viltį ir džiaugsmą.
Ryt eisiu per visą miestą
Ir žinau, ties kiekvienu kampu
Suras tas kvapas mane.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Ramusis
Sukurta: 2026-06-07 15:54:15
Paskaiciau iki zodzio: nuvemptos
Aciu, gal nereikia... :(
Vartotojas (-a): Ramunė Vakarė
Sukurta: 2026-05-23 16:30:55
Eilėraščio pamatas – stiprus kontrastas. Purvina kasdienybė (žiurkės, vėmalai, darbas, turistai) susiduria su romantišku, sakraliu alyvų kvapu. Būtent šis grubumo ir grožio susidūrimas sukuria eilėraščio jėgą.
Kūrinyje yra stipraus energetinio užtaiso, tačiau forma dar stipriai atsilieka nuo jausmo. Be gramatinių rimų (veidą-aidą), teksto kokybę labiausiai mažina nusidėvėję įvaizdžiai (žaibas, rasa, audra) ir nuolatinis tos pačios eilutės kartojimas, kuris labiau tinka dainos priedainiui, o ne poezijai.
Eilutėje „Tos alyvos, kur šikšnosparnis nešė / Tos pačios, Vasario rankose“ – mintis lieka neužbaigta arba sintaksiškai nutrūkusi. Trūksta aiškesnio ryšio, ką tas šikšnosparnis nešė ar kodėl staiga atsiranda „Vasario rankos“.
Labai rekomenduoju paeksperimentuoti su laisvąja eilėdara (verlibru) – atsisakius privalomo rimavimo, Jūsų mintis išsivaduos iš rėmų ir atras unikalesnių vaizdinių.