Pasienis tarp Lietuvos karalystės ir Maskvos  kunigaikštystės. Pačiame pasienio vidury stovėjo penki akmeniniai kardai. Kiekvieną tūkstantmetį Kraujo akmens brolijos nariai privalėdavo vykti prie Akmeninių kardų ir atlikti apeigas, kad iš Chaoso gelmių neprasiskverbtų Juodasis magas.
Miškas metė savo apdarus. Sausi lapai plevendami ir sukdamiesi klojo žemę storu margaspalviu kilimu, tyliai tūpė ant tamsaus tvenkinio paviršiaus ir dar ilgai plūduriavo paviršiuje, kol sočiai jais prisižaidusi srovė galiausiai nuplukdydavo juos į siaurą medinį lataką.  Prie penkių akmeninių kardų transformavosi šeši Kraujo akmens brolijos nariai, Eleonora ir Utrojus, kurie apsupo kardus.  Miške tapo tylu. Akmens kardai nušvito akinančia šviesa. Utrojus, pakėlęs rankas virš Akmeninių kardų, užgiedojo:
Nuo amžių amžių tu palaidotas po Akmeniniais kardais
ir ne vienas nedrįs paliesti kardus
ir ne  vienas nedrįs tave iškviesti į šį pasaulį
o kas bandys tave pašaukti, ar bandys sunaikinti kardus žus nuo mūsų jėgos.
Utrojus  nutilo. Iš debesų kyštelėjo drumstas mėnulio pilnaties skritulys, išryškėjo šešėliai. Akmeninių kardų švytėjimas blėso. Sudrebėjo žemė. Pasigirdo duslus balsas iš po žemės:
— Aš grįšiu. Man atiteks Kraujo akmuo.
****
Į žmonių pasaulį atėjo rytas. Rasa jau išdžiūvo, nebeliko nė pėdsako naktį praūžusios audros. Saulės zuikučiai linksmai žaidė ant medžių šakų, kai mišką perskrodė kimus, žemas staugimas. Iš pradžių tylus ir vienišas, jis po kelių akimirkų sustiprėjo, jam pritarė daugybė balsų, staugimas augo, plėtėsi, o po to choras subyrėjo į daugybę lojančių ir tarsi kvatojančių balsų. Iš Akmeninių kardų pakilo rūkas, kuris skverbėsi į  augalus ir miško gyventojus ir juos žudė. Prie Akmeninių kardų transformavosi Kraujo akmens brolijos nariai, kurie privalėjo neleisti ištrūkti juodajam magui.
„Žmonių pasauliui gresia pavojus. - Brolijos nariai išgirdo ramias Eleonoros mintis. -  Štaro jėgos auga. Jūs privalote neleisti kerams skverbtis tolyn. Neleiskite kerų paveiktiems gyvūnams pasprukti. Naikinkite. Vienas brolijos narys turės keliauti ir atgabenti kūdikį gimusį ne žmogaus įsčiose ir paaukoti ant Akmeninių kardų. Broli, paskubėk. „
Brolijos narys atsidūrė šalia sodybos. Viename tvarte baubė gyvulys. Girdėjosi žmonių balsai. Į tvartą įėjo brolijos narys. Jis pakėlė rankas ir šviesa sklindanti iš jo apgaubė žmones. Jie užmigo. Jis priėjo prie karvės. Jis palietė karvę. Gyvulys gailiai subaubė. Ant žemės gulėjo žmogaus kūdikis. Karvė buvo negyva. Jis pakėlė kūdikį ir kartu su juo pasišalino. Prie Akmeninių kardų transformavosi brolijos narys. Jis artėjo prie kardų. Jis pakėlė kūdikį ir pradėjo sakyti užkeikimą:
„ Jėga, kuri pagimdė šį kūdikį, padėk man. Aš aukoju šią auką kilniam tikslui. “
Brolijos narys padėjo kūdikį ant Akmeninių kardų. Žemė sudrebėjo. Dangų aptraukė juodi debesys. Kardai nušvito. Iš jų išlėkusi šviesa perskrodė dangų. Ant  kardų galėjo Akmeninis vaikas. Juodasis magas negalės įžengti į žmonių pasaulį.
*****
Temo. Juodi debesys pranašavo liūtį. Tolumoje dundėjo griaustinis. Žvarbus rudeninis vėjas po gatves nešiojo šiukšles. Pirmieji lietaus lašai pabiro ant pavienių praeivių. Žmogus tupėjo ant šalto, drėgno asfalto, susisupęs į juodą apsiaustą ir įdėmiai stebėjo šventyklą.  Lietaus lašai merkė žmogų.  Mėnulio spinduliai apšvietė šventyklą. Siauri, į viršų  smailėjantis langai, kadaise tarnavę šaudymo angoms, dabar buvo įstiklinti.
Žmogus kiurksojo jau porą valandų. Bandė judinti rankas, kojas, bet šis užsiėmimas buvo skausmingas. Kaulus stingdė žvarbus vėjas. Vidinis balsas įsakė keltis ir slinkti prie šventyklos. Mėnulis pasislėpė debesyse. Vidinis balsas įsakė skubėti. Juodojo mago tarnas stovėjo prie durų. Jis nusimetė apsiaustą. Prie durų stovėjo nuogas, kaulėtas sutvėrimas. Ant kūno nebuvo ne  vieno plaukelio. Akyse degė žalia liepsnelė. Sutvėrimas pakėlė kaulėtą ranką ir pradėjo belsti. Išgirdęs žingsnius, jis pakilo virš durų. Jis pavirto rūku ir prasiskverbė pro praviras duris. Vyriausiasis Kryvis uždarė duris ir krito negyvas. Juodojo mago tarnas priėjo prie negyvo Vyriausiojo Kryvio ir ištraukė pulsuojančią širdį. Karotas užsimaukšlino apsiaustą ir tyliai pasišalino.
Vyriausiojo Kryvio mirtis sukrėtė visus, nes jis buvo tarpininkas tarp dvasinio ir žemiškojo pasaulio. Dabar šis ryšys galutinai nutrūko. Žmonės gedėjo Vyriausiojo Kryvio. Jo palaikai buvo  sudeginti.
Juodojo mago tarnas skubėjo. Jis privalėjo kuo greičiau nusigauti prie Akmeninių kardų ir paaukoti širdį. Jis skubėjo, nes jautė, kad jam ant kulnų lipa priešai.  Kelias prie Akmeninių kardų buvo ilgas ir sunkus. Žmogus keliavo naktimis, per kalnus ir lygumas, per miškus į upes. apeidavo kaimus ir miestelius. Žudikas artėjo prie tikslo. Vidinis balsas jam liepė sustoti ir kelionę tęsti naktį, bet jis nepakluso balsui ir paspartino žingsnį. Jis pradėjo bėgti. Jo tikslas  beveik ranka pasiekiamas. Vidinis balsas reikalavo sustoti, bet žudikas neklausė. Jis kaip pamišėlis, ištraukęs širdį, skuodė prie  kardų. Pasuko už posūkio ir… sustojo lyg suakmenėjęs. Jis buvo apsuptas Kraujo akmens brolijos narių. Žudikas išmetė širdį, bandė pakelti, tačiau jis buvo parblokštas ant žemės. Priešintis buvo beprasmiška. Karotas tyliai ir abejingai stovėjo. Jis pakėlė akis į brolijos nariu ir tarė:
—  Aš ne žudikas… Mane privertė…
Vyriausiojo Kryvio žudikas buvo persmeigtas kardu.
***

Urvas buvo visai nedidelis. Lova prie vienos sienos grubiai sukalta, taburėte prie kitos, per vidurį iš akmenų sukrautas ratas aplink laužą- nieko daugiau ir nebūtų tilpę. Ant stalo gulėjo knygos, o iš rašalinės kyšojo plunksna. Palei sienas ant plonos virvelės kabojo džiovintų žolių ir šaknų ryšulėliai virš ugnies garavo ir kunkuliavo aprūkęs katiliukas. Laužo dūmai pamažu kilo aukštyn ir ten be pėdsakų nyko pro urvo skliautus- kažkur matyt, buvo plyšys, pragraužtas vėjo ir vandens, o gal ir žmogaus darbo. Prie tolimiausios sienos sienos, kur plokščiais  akmenimis, buvo aptvertas mažas gardelis, žmogus atsitūpęs melžė ožką. Nepažįstamasis įėjo tyliai, bet šaltas oras palietė laužo liepsną, pažeme pūstelėjo skersvėjis ir urvo šeimininkė atsisuko. 
- Blogos naujienos, - prabilo atėjusysis, - juodojo mago jėgos auga. Dar vienas bandymas ir jis gali ištrūkti. Reikia kažką daryti.
- Žinau, - stodama ir eidama prie knygų, prabilo urvo šeimininkė. Aš mačiau regėjimą.
Sniegas byrėjo iš tamsos ir atrodė ne baltas, o balzganas tarytum išdegę pelenai ir vos palietęs žemę jis byrėjo smulkutėmis dulkėmis, visai kaip pelenai. Naguotos letenos pradraskė juodą sniegą, slystelėjo posūkyje į išlėkė į orą šlapio molio gabalai. Jis užvertė į dangų snukį, kruvinos lūpos išsitempė dūdele ir žemas, širdį veriantis staugimas ištrūko į laisvę, nuskriejo tiesiai į žvaigždes, aukščiau paties mėnulio.
— Kas čia? - prabilo atėjusysis. Tarsi…
Jis staiga nutilo nebaigęs sakinio- kažkur visai šalia, vos ne pačiame urve, nakties tylą perskrodė kimus, žemas staugimas. Iš pradžių tylus ir vienišas, jis po kelių akimirkų sustiprėjo, jam pritarė daugybė balsų, staugimas augo, plėtėsi, o po to choras staiga subyrėjo į daugybę lojančių ir tarsi kvatojančių balsų.
- Paskubėkime, - prabilo urvo šeimininkė, - mus rado.