123

Neprašėm Viešpaties gausaus derliaus Patys barstèm savo dirvas druska ir pelenais Vieną rytą sodininkas ateis Nulaužti nudžiūvusių šakelių Dažnai galvoju Ar ne pats tenai kabu Ar nelūžtu nuo savo vidinio svorio Mintys kaip ir kitos materijos  Tirštėdamos sunkėja Nebejaučiu savo šaknų Kiekvienas vėjas regis per stiprus Nauja žiema Vis šaltesnė Kiekvienas gyvenam vis sau Vis kitus gyvenimus Mandalos smilteliai Išsibarstę po laukinę sacharą Kokia tikimybė Kad visi sukrisim į puikų paveikslą Einam kur vėjelis papučia Pavargau nuo sacharos vėjų Leisk man Pasinerti į šaltinį Kad ir nulaužęs
Gediminaičių disnastija

2026-05-02 22:41:14

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): pavėjui

Sukurta: 2026-05-03 18:34:41

Kūrinys slegia savo svoriu, bet kartu ir žavi savo negailestingu skaidrumu. Čia nėra jokio poetinio pudravimo. Tarsi dvasinio „perdegimo“ dokumentas. 

Vartotojas (-a): Ramunė Vakarė

Sukurta: 2026-05-02 23:11:17

galvoju Ar ne pats tenai kabu – raktas, atrakinantis būties labirintą...
Labai stiprus tekstas, plukdantis vizijos link: Kokia tikimybė Kad visi sukrisim į puikų paveikslą...
Sausros ir šaltinio paralelė – amžinasis gyvybės bangavimas – lyg dieviškųjų dausų vėjelis nuneš ten, kur mūsų amžinoji stotelė. 
Daug minčių aplankė perskaičius.