Neprašėm Viešpaties gausaus derliaus Patys barstèm savo dirvas druska ir pelenais Vieną rytą sodininkas ateis Nulaužti nudžiūvusių šakelių Dažnai galvoju Ar ne pats tenai kabu Ar nelūžtu nuo savo vidinio svorio Mintys kaip ir kitos materijos  Tirštėdamos sunkėja Nebejaučiu savo šaknų Kiekvienas vėjas regis per stiprus Nauja žiema Vis šaltesnė Kiekvienas gyvenam vis sau Vis kitus gyvenimus Mandalos smilteliai Išsibarstę po laukinę sacharą Kokia tikimybė Kad visi sukrisim į puikų paveikslą Einam kur vėjelis papučia Pavargau nuo sacharos vėjų Leisk man Pasinerti į šaltinį Kad ir nulaužęs