Virš uolų, virš kemsynų, miškų
Aš kas dieną jo balsą girdžiu,
Iš visų visagalio vaikų
Aš tik vienas tikiu jo žodžiu.

Per dykynes ir per pievas
Slenka debesys neramūs:
Kviečia jau pamirštas dievas
Savo vietininkus žemėj.

Paskutinis inkų klano
Nešu jų žymę ant kaktos,
Senas prerijų šamanas,
Nesuprastas naujos kartos.

Reikėtų gero šimto vyrų
Išstumt mane iš vietų šių –
Užmiršto dievo laukinių tyrų,
Atimt iš jo tarnų aršių:

Nuodingos čia vabzdžių geluonys,
Grėsmingi grifai suka ratais,
Šakalų šūksniai nemalonūs
Ir erdvės: … gąsdinančios … plačios.

Kol tvinksi seno kraujo gyslos,
Kol juosmenį gyvatės diržas juosia,
Tol aš mirties urvan nelįsiu
Ir niekad savo dievo neišduosiu!