Ir vėl pavasaris per mūsų žemę eina,
šviesėja rytmečiais padangė Lietuvos,
atrodo, visuose ežeruose atsispindi
tie debesys – lietuviškų akių spalvos.
 
Platybė ši – erdvi ir iškilminga.
Virš jos čirena vieversio giesmė.
Sugrįžti visuomet taip be galo pasiilgęs,
prisieki sau – nepaliksi niekada.
 
Gyvena manyje tie brangūs žodžiai.
Paprasti, bet nuolat norisi kartot.
Atvožus amžių kraičio skrynias,
iš naujo norisi senas dainas dainuot.
 
Tegul jausmai būna be žodžių –
kaip tyli mūsų žemė, upės ir miškai.
Ir visuose arimuose su plūgu įrašyti
skambiausi mūsų tėviškės vardai.