Nedrąsu tau rašyti, nes stebėjau per naktį:

Opalinis mėnuo tau krito ant kelio,
Apsuptas baltų (gal snieguolių?) žiedų.
Tu šokai tarp kėnių, pušų ir berželių,
Neslėpusi kojų, galvos ir krūtų.

Bėgiojai po sodus, bėgiojai per mišką,
O aš tik stebėjau, dairiaus ir sekiau.
Ir akys – smalsuolės, ir žvilgsnis, pririštas
Prie tavo kasų, kai slapsteis kur tankiau...

Norėjau pribėgti, akis tau užrišti
Ir visą žemyn nuo galvos išbučiuoti.
Taip troškau apglėbti ir burną užkišti,
Kad šaukt negalėtum, tik vos vos alsuoti.

Svajojau nuversti, svajojau užremti
Pečiais it stulpais tarp kamienų plikų
Ir savo akim giliadugnėm pavergti,
O pirštais per lūpas pabraukt lyg šilku.