Išsiblaivė violetinė naktis –
Ją išstūmė ir išblaškė „Labas rytas! ”
Išaiškėjo tavo sapno paslaptis:
Tavo slaptas noras pabandyt skraidyti.

Saulė davė ženklą: jau atėjo metas!
Dar nevėlu, bet tu jau laukti negali.
Nors gyvenimas vis suksis lyg užburtas ratas,
Vėjo dvelksmas neš tave toli toli...

Supakavus savo nuoskaudas ir pyktį –
Visą purvą, kur apčiuopei savyje –
Nenorėdama blogų emocijų palikti
Lyg šiukšles nuskandinai jas Neryje.

Ar jau pasirengus? Pasiruošus startui?
Pajutai, kaip veikia keisto virpulio banga?
Nieko nuostabaus. Ar tai ne pirmas kartas:
Vaikštai vaikštai ir ... skrendi staiga!

Tu pakeli akis į mėlynąjį dangų...
O argi mėlyna – ne ilgesio spalva?
„Aš noriu ten sugrįžt!” – sakai ištiesus ranką,
Nors dar dangui nebuvus kaip gyva.

Op! Krūpteli. Jauti: kažkas tai daros.
Pabiro nuo tavęs platininiai pūkai.
Daugiau nebeslegia virš 50 svarų,
Kuriuos kas dieną „ant savęs laikai“.

Kyli į orą – nori ar nenori –
Leki dangun svaigiu minties greičiu,
Pametusi šešėlį, liūdesį ir svorį,
Iki širdies gelmių pavirtusi paukščiu.

Apačioje paliko debesų pilies stogai,
Čia tik ryški šviesa su vėju karaliauja.
Jau nežinai: skrendi skersai ar išilgai,
Kuria kryptim, kuria dangaus puse keliauji.

Kažko ilgiesi. Ko? Net nežinai...
Nes paskendai į užmarštį sparnuotą.
Tu pamiršai, kad palikti namai,
Dėžutė karšto oro pripumpuota.

Ilgai nebūsi, grįši žemėn, pas draugus.
Neliks sparnų, atgausi vėlei savo kūną.
Išsisklaidys greit viskas, tiktai ne dangus –
Jis įsigėręs į akis per amžius tūno.

Ir būsi... jau pabandžiusi skraidyti,
Pajutus aukščio ir šviesos galybę.
Sunku spalvotą sapną suardyti
Ir vėl sugrįžti į bespalvę realybę.