Tegu tai tik pradžia kuomet
beveik prieš šimtą metų
pasijaučiau kelionėje žmogaus –
Adomo ir Ievos – gentainiu.
Galbūt, galbūt
taip prasidėję daug anksčiau,
tačiau kol kas šią nuorodą
kaip papuošalą,
kaip medalioną saugau,
Ten, dvasioje,
kur daug žiūrovų niekuomet nebūna.

Užtruk, sekunde, kol lopšyje,
kol dar per atmintį tokį save žinau
ir nuoširdžiau negu pats sau tariu –
neįsileidžia senis į namus,
galva nesuvokia, kaip atgalios pareiti,
nors netikėjau, netikiu,
bet taip yra –
piligrimu grįžtu atgal į lopšį
keistai nujausdamas,
kad šito šimtmečio
atgal pareinančiam man nepakaks.

– Na, o toliau? Po jo?

Po jo kažin ar atpažins lopšys?
Tikrovė nuo svajonės,
turbūt tik Dievas žino, kaip toli.
Norėjau pasaką pakviest į talką sau,
bet ji dažniau atodūsiais skaudi.
Ir šit girdžiu, kaip tyliai tyliai
upeliukas teka,
kaip medis auga dar tyliau,
kaip gera patikėti, kad ir tu
ne išmone šalia budi.

– Nekiršink savimi manęs, Prany.
Esė esu ir nemanyk,
kad pasaka kažkam būti galėčiau.
O senis gi...
Jis irgi ne spygliuotoji viela,
juolab ir ne spyna,
kuria užsirakinti savyje gebėtų.