Kai troleibusai nustoja zyzti
Po dienos pavargusiame mikrorajone,
Pasirodo danguje žvaigždutė optimistė
Ir kas kartą ji nustebina mane.

Jos ryški šukuosena – auksinė –
Švyti ji aiškiau nei brangūs auskarai.
Plevėsuoja vėjyje skara šilkinė,
Prie lakuotų batų tinkanti gerai.

Žvaigždės mėnulis laukia,
Pavirto jis laivu.
Bures ant stiebo traukia
Ir ruošias rendevu.

Mėnulis – laivės formos,
Bet greit bus apvalus...
(Šis faktas jo merginai
Labai aktualus).

_________________

Žvaigždelė dangumi lėtai lyg sraigė slydo.
Ji nešės rūpestėlį: tekėti-netekėti.
Netrukus ta vargšelė aukštybėse išvydo
Tatai, kuo taip sunku jai buvo patikėti.

Mėnulis buvo senas,
Pražilusiais plaukais.
Jo menkas siluetas –
Nudilusiais kraštais.

Žvaigždelė nusivylė
Baltuoju mylimuoju
Ir apsisukus tyliai
Tolyn nubaladojo.

_________________
Aš žiūriu ir juokiuosi:
Kiek kartų šitaip buvo!
Nors daug jų išsiskyrė,
Pasaulis nesugriuvo.