Viešpats leidžia
mums paveldėti
pagarbos sostą.
Keturios pasaulio pusės,
šventoji trejybė,
du gimdytojai
ir aš
— išganyta vaikystės pievose,
klaidžiojanti
gimties karalystėje,
saistoma prievole
išlikti žmogumi:
žalčio gundyme,
perkūno grūmojime,
hidrų siautuly,
karo maro grėsmėje,
kad amžinąją ugnį
perduočiau savo
vaikams...
ir...
Viešpats mums
leis paveldėti
pagarbos sostą.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2026-01-18 11:23:55
Tarsi liturgija sekmadieniui, o ir visam gyvenimui – eilėraštis kviečia apmąstyti žmogaus tikrąją esmę pasaulyje, labai prasmingas ir gražus. Žavi dvasinė gelmė.
Vartotojas (-a): Ramusis
Sukurta: 2026-01-18 09:37:00
Nu neblogai
4/5
Moderatorius (-ė): pavėjui
Sukurta: 2026-01-18 09:20:09
Eilėraštyje žmogaus gyvenimas suvokiamas kaip paveldima atsakomybė – pareiga išlikti žmogumi tarp mitinių ir realių grėsmių. „Pagarbos sostas“ tampa moralinio orumo simboliu, kurį galima paveldėti tik perduodant žmogiškumo „amžinąją ugnį“ vaikams.