Kodėl kartais žodžiai —
lyg svetimi batai:
gražūs, bet spaudžia?
Ištariu juos garsiai,
o jie krenta ant žemės,
nerasdami tako.
Einu su svetimais batais
per kelią, kuris mane moko.
Ar turiu daryti tai,
ką darau, kol galva miega,
o širdis daužosi į šonkaulius
kaip paukštis, pamiršęs dangų,
bet vis dar jį sapnuojantis?
Einu su svetimais batais,
per kelią, kuris mane moko.
Jei tai kelias —
jis siauras tik todėl,
kad dar mokausi eiti.
Jei tai aš —
savęs nereikia rasti,
tik leisti būti.
Ir sakau: dar truputį,
pažiūrėkim.
Laikas neatsako — bet neskubina.
Sustoju.
Žiūriu į savo pėdas —
vis dar tie patys batai,
bet kelias jau ne toks svetimas.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Moderatorius (-ė): pavėjui
Sukurta: 2026-01-14 19:13:45
Pirmame posme dviprasmybė: kas spaudžia? Žodžiai ar batai? Ištariu juos garsiai – kas krenta? Žodžiai ar batai? Gal net visai nereikia pirmo posmo...
Vadinasi, su svetimais batais galima rasti savo kelią.
Vartotojas (-a): Girinukas Mi
Sukurta: 2026-01-14 09:28:56
Tokia nauja idėja, naujas temos ieškojimas - svetimi batai.