Kodėl kartais žodžiai —
lyg svetimi batai:
gražūs, bet spaudžia?
Ištariu juos garsiai,
o jie krenta ant žemės,
nerasdami tako.

Einu su svetimais batais
per kelią, kuris mane moko.

Ar turiu daryti tai,
ką darau, kol galva miega,
o širdis daužosi į šonkaulius
kaip paukštis, pamiršęs dangų,
bet vis dar jį sapnuojantis?

Einu su svetimais batais,
per kelią, kuris mane moko.

Jei tai kelias —
jis siauras tik todėl,
kad dar mokausi eiti.
Jei tai aš —
savęs nereikia rasti,
tik leisti būti.

Ir sakau: dar truputį,
pažiūrėkim.
Laikas neatsako — bet neskubina.

Sustoju.
Žiūriu į savo pėdas —
vis dar tie patys batai,
bet kelias jau ne toks svetimas.