Įrėmintame lange,
tarsi drobėje –
snygio natiurmortas.
Stebiu baltos
apdrabos pusnis,
storai apklosčiusias
krūmų sąžalyną,
ir mintimis grįžtu
į kitą šaltąją žiemą,
kai sūpavau mažutėlį
trečiąjį savo sūnelį.
Tamsios nuojautos
baikščiai smaigė mintis.
TV tiesiogiai transliavo
iš Vilniaus, žmonės dainavo,
laužus kūreno… ir… ir aš
buvau su visais ten, kur
LAISVĘ žmonės skandavo,
kur vienybėje lydėsi baimė.
Mažutėli mano vaikeli,
klausyk, taip dainuoja bebaimiai.
Būdravom tą naktį abu.
Paryčiais klausėm radijo.
Verkėm…
O po to
PRISIEKĖM
(galimybei atėjus),
Prisiekėm abu
ginti Lietuvą, ginti gimtinę.
Sninga.
Baltas sniegas už lango – gražu.
Rytas skleidžiasi neužmirštuolėmis.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Girinukas Mi
Sukurta: 2026-01-14 09:37:15
Čia kaip ilgesys tos dienos, pilnos vilties ir tikėjimo. Ir nepakartojamas siekimas laisvės. Pačių žmonių.
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2026-01-12 16:16:29
Labai jautrus ir gyvas tekstas, gimęs iš nuoširdžių emocijų, istorijos kupinų akimirkų, kai po gilių išgyvenimų atsiveria gyvenimo grožis ir viltis, nuostabiai –
Sninga. Baltas sniegas už lango – gražu.
Rytas skleidžiasi neužmirštuolėmis.
Moderatorius (-ė): pavėjui
Sukurta: 2026-01-12 15:42:16
Eilėraštyje motinystės išgyvenimas subtiliai susipina su istorine atmintimi: sniego ramybė lange persipina su nerimu, baime ir pilietiniu pakilimu Sausio įvykių naktį. Baltas snygis tampa ne tik estetine, bet ir atminties metafora – jis dengia skausmą, tačiau neištrina laisvės kainos ir vilties, skleidžiamos neužmirštuolėmis.