Įrėmintame lange,
tarsi drobėje –
snygio natiurmortas.
Stebiu baltos
apdrabos pusnis,
storai apklosčiusias
krūmų sąžalyną,
ir mintimis grįžtu
į kitą šaltąją žiemą,
kai sūpavau mažutėlį
trečiąjį savo sūnelį.
Tamsios nuojautos
baikščiai smaigė mintis.
TV tiesiogiai transliavo
iš Vilniaus, žmonės dainavo,
laužus kūreno… ir… ir aš
buvau su visais ten, kur
LAISVĘ žmonės skandavo,
kur vienybėje lydėsi baimė.
Mažutėli mano vaikeli,
klausyk, taip dainuoja bebaimiai.
 
Būdravom tą naktį abu.
Paryčiais klausėm radijo.
Verkėm…
 
O po to
PRISIEKĖM
(galimybei atėjus),
Prisiekėm abu
ginti Lietuvą, ginti gimtinę.
 
Sninga.
Baltas sniegas už lango – gražu.
Rytas skleidžiasi neužmirštuolėmis.