Vidinė žiema


Kvepia cinamonu vėjas —
lyg kas šildytų atmintį ant lėtos ugnies.
Už lango sniegas žaidžia su žvaigždėmis,
tarsi mažas vaikas su kristaliniu pasauliu,
kol viską apsupa tyla.

Eglė stovi — ne medis, o sapno antena,
gaudanti tolimus, prarastus balsus:
mamos juoką, senelio barzdos šiugždesį,
trumpą „grįžk namo“ iš už sniego širmos.

Žvakė teka kaip laikas —
šiluma slysta stiklu,
kol ant palangės lieka medaus kvapas
ir tamsa, švelni kaip vilnonis šalikas.

Kalėdos ateina ne iš dangaus, 
o iš vidinės žiemos,
kur kiekvienas prisiminimas — 
mažas angelas,
kuris tiki,
kad žmogus dar gali nušvisti.
ponas vargšas

2025-12-26 00:29:07

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Moderatorius (-ė): pavėjui

Sukurta: 2026-01-02 13:20:07

Ypatingomis akimirkomis atsiveria vartai iš „vidinės žiemos“, gimsta nauji pažadai, senų išgyvenimų štrichai, ir, žinoma, atsiranda tikėjimas ne tik savimi, bet ir kitais.
Paskutinis segmentas tobulai atriša eilėraščio prasmę.

Vartotojas (-a): Girinukas Mi

Sukurta: 2025-12-27 17:56:51

Paskutinėj eilutėj, po kad nesirašo bendratis. Kad žmogus dar nušvis.

Moderatorius (-ė): Ramunė Vakarė

Sukurta: 2025-12-26 15:41:46

Įvairių būna nušvitimų, Jūsiškis – tarp tų, kurie ilgam įsimenami.