Kvepia cinamonu vėjas —
lyg kas šildytų atmintį ant lėtos ugnies.
Už lango sniegas žaidžia su žvaigždėmis,
tarsi mažas vaikas su kristaliniu pasauliu,
kol viską apsupa tyla.

Eglė stovi — ne medis, o sapno antena,
gaudanti tolimus, prarastus balsus:
mamos juoką, senelio barzdos šiugždesį,
trumpą „grįžk namo“ iš už sniego širmos.

Žvakė teka kaip laikas —
šiluma slysta stiklu,
kol ant palangės lieka medaus kvapas
ir tamsa, švelni kaip vilnonis šalikas.

Kalėdos ateina ne iš dangaus, 
o iš vidinės žiemos,
kur kiekvienas prisiminimas — 
mažas angelas,
kuris tiki,
kad žmogus dar gali nušvisti.