Naktis — juodas stiklas,
į kurį įspaustas mėnulis,
lyg Dievo antspaudas ant dar neišsipildžiusio stebuklo.
Sniegas krenta ne iš dangaus,
o iš sapno, kur kažkas purto pagalvę,
kad pabustume balti.
Gatvės tyliai alsuoja smilkalais,
kiekvienas žingsnis skamba
lyg angelo plunksnos lūžis.
Už užuolaidų dega žvakės —
ne šviesai,
o tam, kad tamsa turėtų veidą.
Kalėdų naktį net varnos kalba švelniau,
nes nuodėmė šiandien kvepia
vanile ir atleidimu.
Ir kai laikrodis pasiekia vidurnaktį,
pasaulis trumpam užsimerkia —
kad Dievas galėtų pereiti sniegą
basas.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Svoloč
Sukurta: 2025-12-28 14:10:29
geras.
Moderatorius (-ė): Ramunė Vakarė
Sukurta: 2025-12-26 15:39:21
Įsijaučiau, įsižiūrėjau, įsiklausiau. Dėl varnų kalbos kiek suabejojau... :)
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2025-12-24 09:45:25
Kalėdų laukimas – tarp vilties iš Dangaus ir vilties, kurią susikuriame patys.
Tarp stebuklo, kuris ateina tyliai, ir žmogaus pastangos būti jam atviram.
Tarp šviesos, kuri nusileidžia, ir tos, kurią uždegame, kad išdrįstume matyti tamsą.
Nuostabus eilėraštis! Šviesių švenčių.
Vartotojas (-a): Raktažolė
Sukurta: 2025-12-24 02:23:02
Taiklu. Jaukios ir paslaptingos Kalėdų nakties:)