Naktis — juodas stiklas, 
į kurį įspaustas mėnulis, 
lyg Dievo antspaudas ant dar neišsipildžiusio stebuklo.

Sniegas krenta ne iš dangaus, 
o iš sapno, kur kažkas purto pagalvę, 
kad pabustume balti.

Gatvės tyliai alsuoja smilkalais, 
kiekvienas žingsnis skamba 
lyg angelo plunksnos lūžis.

Už užuolaidų dega žvakės — 
ne šviesai, 
o tam, kad tamsa turėtų veidą.

Kalėdų naktį net varnos kalba švelniau, 
nes nuodėmė šiandien kvepia 
vanile ir atleidimu.

Ir kai laikrodis pasiekia vidurnaktį, 
pasaulis trumpam užsimerkia — 
kad Dievas galėtų pereiti sniegą 
basas.