Tai vėjai talžo, tai lietūs lyja,
tai karštai myli, tai nekenčia.
Dievų pavydas daužo eldiją –
esi laimingas, suteikia kančią.

Dar negyvenęs, pasmerktas mirti,
dar nemylėjęs, priverstas nekęsti.
Prievarta, apgaulė – mūsų brolija,
ugnies pašvaistės dangumi vilnija.

Rojuje – pragaras, pragare – rojus,
vis naujos žinios pamatus kloja.
Kur eisi, visur bus tvoros, sienos,
tarytum žemė – kalėjimas vienas.

Užsidedi skraistę – tampi nematomu,
išnyksta protonai, neutronai ir atomai,
eini kiaurai sienas, tikra laisve kvėpuoji,
guli nuogas žalioj pievoj ir nieko neboji.