Krosnies žiotyse —
šviesos kvapas,
lyg kas būtų iškepęs rytą
ir padėjęs vėsti ant lango.
Virtuvės stalas šyla į tylą,
peilis blizga kaip mėnulis —
pasiruošęs pjaustyti naktį riekėmis.
Pro durų plyšį įeina vėjas,
kvepiantis pelenais —
iš ten, kur sudegė mūsų vardai.
Ir aš klausaus:
kaip ant palangės
lėtai vėsta pasaulis —
dar šiltas,
bet jau be mūsų.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Jazminas
Sukurta: 2025-11-12 13:03:08
Daugiasluoksnis, lapkričio pilnas pasakojimas.
Moderatorius (-ė): KitaJūra
Sukurta: 2025-11-11 09:09:36
... ir atvėsę mūsų pasauliai, atsivers šiluma vaikuose...
Moderatorius (-ė): Ramunė Vakarė
Sukurta: 2025-11-10 09:15:07
Visaip skaičiau, pabaiga aiškiaregiška.
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2025-11-09 15:51:58
Gebėjimas apklostyti rudens darganos proveržius tokiomis sodriomis metaforomis garantuoja pelenuose gyvas žiežirbas. Dėkui.